Leopold Godowski

Leopold Godowski

Gimė	1870 m. vasario 13 d. Žasliai, Rusijos imperija
Mirė	1938 m. lapkričio 21 d. (68 metai) Niujorkas, JAV
Sutuoktinis (-ė)	Frederica Saxe
Vaikai	Dagmar Godowsky

Veikla	Pianistas, pedagogas, kompozitorius

Vikiteka	Leopold Godowski

Leopold Godovski (1870 m. vasario 13 d. Žasliuose, Rusijos imperija – 1938 m. lapkričio 21 d. Niujorke, JAV) – Lietuvos žydų kilmės pianistas, pedagogas, kompozitorius, laikomas vienu geriausiu visų laikų pianistu. Pirmasis pianistas propagavęs natūralų rankos svorį, atskirų pirštų nepriklausomybę ir ypač kairiosios rankos išvystymą.^{[reikalingas šaltinis]}„Pianistų pianistas“, „Buda prie fortepijono“, „Ponas Dievas“, „Kairiosios rankos apaštalas“ – tokiais epitetais buvo vadinamas šis legendinis pianistas, kompozitorius ir pedagogas.

Biografija

Gimė 1870 m. vasario 13 d. Žasliuose. Kai Leopoldui buvo pusantrų metų, jo tėvas, gydytojas, mirė choleros epidemijos metu. Neturėdami iš ko gyventi, motina Ana su sūnumi persikėlė į Širvintas, iš kur vėliau, draugų padedami, persikėlė gyventi į Vilnių. Nuo vaikystės Leopoldas mokėsi groti smuiku ir fortepijonu. Pradžioje koncertuodavo kaip smuikininkas. Būdamas 9 metų, jau atliko koncertinį turnė po Rusijos imperiją ir Vokietijos imperiją. 1882–1884 m. toliau mokėsi groti fortepijonu Aukštojoje muzikos mokykloje Berlyne.

1884 m. keturiolikmetis išvyko gastroliuoti į Šiaurės Ameriką, kur atkreipė dėmesį kaip aukšto lygio pianistas. Pirmasis solinis koncertas įvyko tų pačių metų gruodžio 7 d. Bostone, kitais metais jis jau skambino Niujorko „Kazino“ koncertų salėje. 1886 m. gastroliavo Kanadoje. Grįžęs į Europą, 1886 m. koncertavo Londono bei Paryžiaus salonuose. 1887–1890 m. gludino savo talentą Paryžiaus konservatorijoje pas kompozitorių Kamilį Sen-Sansą. 1890 m. jis antrą kartą išvyko į JAV. 1890–1895 m. dėstė Filadelfijos konservatorijos fortepijono skyriuje, Niujorko muzikos koledže, o 1895–1900 m. buvo Čikagos konservatorijos fortepijono skyriaus direktoriumi. Nuo 1900 m. pabaigos gastroliavo įvairiose Europos šalyse, galop įsikūrė Austrijoje ir 1909–1914 m. vadovavo Vienos muzikos akademijos meistriškumo klasei, jam buvo suteiktas karališkojo profesoriaus titulas.

Protarpiais (1912 ir 1913 m.) gastroliavo JAV ir 1914 m. ten įsikūrė, šį kartą iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Pasibaigus karui, surengė daugybę koncertų Pietų Amerikoje, Europoje, Azijoje. Savo nepaprastai sėkmingą pianisto virtuozo karjerą baigė 1930 m., būdamas šešiasdešimties metų amžiaus (dėl rankų ligos). Jis dėl savo virtuoziškos grojimo technikos buvo vadinamas „XX amžiaus stebuklu“, ypač garsėjo grojimo kaire ranka technika. Kūrybinį palikimą sudaro keliasdešimt opusų, skirtų fortepijonui. 1912 m. parengė ir išleido populiarių pedagoginių pjesių fortepijonui rinkinį.

Godovskis su savo žmona buvo labai svetingi, jų namai visada buvo pilni įžymių žmonių, su kuriais Godovskiai draugavo, rengdavo saloninius koncertus, kuriuose grodavo savo kūrinius. Jų namuose buvo įprasta pamatyti Ignacą Paderevskį, Fiodorą Šaliapiną, Fricą Kreislerį, Jozefą Hofmaną, Enriką Karuzą, Mišą Elmaną, Valterį Damrošą. Nuolatiniai Godovskių svečiai buvo Sergejus Rachmaninovas, Artūras Rubinšteinas, Jaša Heifecas, Pablas Kasali, Lhevinne šeima, Igoris Stravinskis, Džordžas Geršvinas, Čarlis Čaplinas, Albertas Einšteinas. Kai gyveno Europoje, pas juos lankydavosi Sergejus Diagilevas, Anri Matisas, Morisas Ravelis, Andre Gide, Vaslavas Nijinskis.

Būdamas 65 metų, vyko į Vilnių norėdamas aplankyti savo gimtuosius Žaslius, pasiimti iš giminaitės savo gimimo liudijimą ir aplankyti tėvo kapą. Tačiau dėl Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių nebuvimo dėl Vilniaus krašto aneksavimo – garsus menininkas nebuvo įleistas į Lietuvos teritoriją. Dėl šios kelionės jis buvo labai nusivylęs. Po trejų metų 1938 m. lapkričio 21 d. mirė nuo skrandžio vėžio Niujorke, kur ir buvo palaidotas. Dukra Dagmar Godowsky buvo nebylaus kino aktorė.

Kūryba

L. Godovskis per savo gyvenimą sukūrė apie 400 kūrinių. Dauguma jų yra parašyti fortepijonui, taip pat sukūrė dainų ir pjesių smuikui ir violončelei, tarp jų 12 „įspūdžių“ smuikui ir fortepijonui, kuriuos kompozitorius dedikavo savo geriems šeimos draugams Herietai ir Fricui Kreisleriams. Godovskis taip pat parašė valsus-poemas, iš kurių vieną dedikavo kitam artimam draugui Jašai Heifecui. Kūriniai sukurti fortepijonui skirstomi į dvi grupes – originalūs kūriniai ir transkripcijos arba parafrazės. Tarp originalių kūrinių yra monumentali penkių dalių Fortepijoninė sonata, kitas didelis kūrinys yra Pasakalija – 44 variacijos Šuberto Nebaigtosios simfonijos pradine tema, kurią pats kompozitorius labai vertino. Godovskis mėgo kurti įvairių pjesių suitas, tokias kaip „Valsų kaukės“, „Triakontameronas“, „Pasakos“, „Javos suita“, „Suita kairiajai rankai“, valsų poemas, “Miniatiūras” keturioms rankoms, daugybę įvairių pedogoginių rinkinių ir daug kitų kūrinių kairiajai ir abiem rankoms. Iš transkripcijų didžiausią ažiotažą yra sukėlusios 53 Šopeno etiudų studijos, kuriose Godovskis perdirbo Šopeno etiudus kairiajai rankai ir abiem rankoms. Kompozitorius parašė Simfonines metamorfozes, keturias puikias koncertines parafrazes Johano Štrauso valso temomis, taip pat Karlo Marijos Vėberio „Kvietimo šokiui“ transkripciją, daug Šuberto dainų, Bacho smuiko sonatų ir violončelinių suitų, Jean-Philippe Rameau, Camille Saint-Saëns „Gulbės“ ir daug kitų kompozitorių kūrinių transkripcijų.^[1]