Lyviai
| Lyviai | |
|---|---|
| Gyventojų skaičius | 167  Latvija (2015 m.)[1]
|
| Populiacija šalyse | Latvija |
| Kalba (-os) | Latvių, nedaug dar kalba lyvių |
| Vėliava | 
|
| Religijos | liuteronybė |
| Giminingos etninės grupės | eilės tvarka artimiausi: setai, estai, vodai, suomiai, ižorai, karelai, vepsai |
Lyviai, arba lybiai (lyv. līvlizt, latv. lībieši, līvi, lot. Livones, vok. Liven; sen. rus. либь) – Latvijos teritorijoje, prie Rygos įlankos gyvenanti beveik išmirusi finougrų tauta. Dabartiniai lyviai kalba latviškai, lyvių kalba yra beveik išnykusi.
Vokiečių kolonistai pirmiausia susidūrė su lyviais, tad ir latvių etnonimą perėmė iš lyvių (Lette),[reikalingas šaltinis] o savo iš pradžių mažą koloniją pavadino Livland („lyvių žemė“). Ilgainiui šiuo, taip pat lotynizuotu pavadinimu Livonia pradėta vadinti visą dabartinės Latvijos ir Pietų Estijos teritoriją, kuri tapo vokiečių dominija.
Savivardis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iki Antrojo pasaulinio karo patys lyviai save vadino dvejopai. Vakarinėje dalyje, dabartinėse Talsų ir Ventspilio savivaldybėse lyviai save vadino rāndalizt 'pakrantės gyventojai'. Rygos ir Limbažių apskrityse gyvenę lyviai save vadino kalāmīed 'žvejai'. Dar vėliau, po Antrojo pasaulinio karo save vadino līvõd, lībõd, līvnikād, līvlizt. Savo kalbą anksčiau vadino rāndakēļ, kas reikštų 'pakrantės kalba'. Lotyniški vardai apibūdinti jų gyvenamai žemei ar jų tautai yra Livonia, Livonicus, Lyvones, Livoni, Lyvonia pirmiausiai pavartoti XIII amžiuje Sakso Gramatiko ir Henriko Latvio kronikose. Pirmiausiai Livonijos pavadinimas buvo pritaikytas tik teritorijai, esančiai į rytus nuo Rygos įlankos, bet vėliau, vokiečių riteriams tęsiant finougrų ir baltų genčių užkariavimus, buvo naudojamas visoms užkariautoms žemėms.
Simas Karaliūnas tautovardį kildina iš est. liiv, suom. liiva ‘smėlis; dumblas, purvas’ ir kt., kurie laikomi baltizmais (latv. glīve ‘žalios gleivės ant vandens, mulvė, dumblas; spalva’, liet. glyvas ‘gleivės’), arba iš latv. livis (līve, līvens) ‘velkamas tinklas, bradinys žvejoti sekliame vandenyje’, liet. nu-leivėti, su-leivėti (-leivi, -ėjo) ‘nusilpnėti, sumenkėti, sutižti’ (< *‘sulinkti, susilenkti’), rus. ливый ‘nuolaidus, nuožulnus, nuotakus’.[2]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žmonių gyvenimo pėdsakų Latvijos teritorijoje randama jau daugiau kaip prieš 10 000 metų. Manoma, kad Baltijos finų, tad ir lyvių protėviai į kraštus prie Baltijos jūros atsikėlė maždaug prieš 3000 m. pr. m. e. Lyvių protėviai buvo žvejai, medžiotojai ir rinkėjai. Čia jie susidūrė su senaisiais europiečiais. Finougrai siejami su šukinės duobelinės keramikos kultūra, kuriai buvo būdingos smailiadugnės storų sienelių puodynės su palyginti didele žvyro priemaiša molyje.[3]
XIII a. lyviai gyveno Kuršo šiaurėje ir Gaujos upės žemupyje (vadinasi, abipus Rygos įlankos). Tose teritorijose ilgainiui susiformavo latvių kalbos lyviškoji tarmė – tam tikras latvių ir lyvių kalbų substratas. Į dvi sritis ties Rygos įlanka lyvius padalijo baltų genčių – latgalių, sėlių, žiemgalių, kuršių stūmimasis šiaurės kryptimi.
Dar iki XIII amžiaus buvo plačiai paplitę Latvijoje, vėliau asimiliuoti kuršių, žiemgalių, latgalių genčių, o dar vėliau besiformuojančios latvių tautos.
Senovės lyviai vertėsi žemdirbyste, prekyba, pajūrio – žvejyba, o gyvenantys toliau nuo jūros – gyvulių auginimu, drevine bitininkyste. Iki atsikeliant vokiečių riteriams, lyviai mokėjo duoklę Polocko kunigaikščiams. Vėliau, vokiečių riteriai 1198–1207 m. dalį Gaujos ir Padauguvio lyvių jau buvo nukariavę, o galutinai šių žemių lyvius pavergė 1212 metais. XIII amžiaus 5 dešimtmetyje Livonijos ordinas pavergė ir Kuršo lyvių žemes.
Tikintieji – evangelikai - liuteronai.
X-XIII amžiais lyviai gyveno Livonijoje, dabartinės Latvijos teritorijoje aplink Rygos įlanką iki dabartinės Estijos sienos o vakaruose dar XII amžiuje iki Ventos upės visame šiauriniame dabartiniame Latvijos Kurše, nors ir buvo labai asimiliuojami kuršių genčių, kurie skverbėsi iš pietinio Kuršo į lyvių žemes Rygos įlankos pakrantėje ir Abavos upės baseine. Dabar tai būtų Ventspilio rajono didžioji dalis, Talsų rajonas, Tukumo rajono šiaurinė dalis, Jūrmalos, Rygos apylinkės, Limbažių rajonas, Rygos rajonas išskyrus pietinį rajono pakraštį, Uogrės rajono š.v. dalis, Cėsių ir Valmieros rajonų vakarinės dalys.
XXI amžiaus pradžioje lyvių išliko pačiam šiauriniame Kurše, kuris vadinamas Līvõd Randa. Tai yra siauras pajūrio ruožas Ventspilio ir Talsų rajonų šiauriniame pakraštyje. Kiti gyvena Rygoje, Ventspilyje. Iš viso Latvijoje jų yra apie 200. Iš istorinių žinių patikimesni šaltiniai apie šią dabartiniu metu nedidelę tautą yra iš Koeppen 1835 metais, kada jis suskaičiavo 2074 lyvius. Apie 3000 lyvių gyveno 12-oje jūros pakrantės kaimų šiauriniame Kurše 1860 metais, ir, pasak F. Vydemano, 1859 metais buvo 2000 kalbančių lyvių kalba Kurše ir 8 apie Salacą, dabartinėje Vidžemėje, Limbažių rajono šiaurinėje dalyje. XX amžiaus pradžioje jų buvo 2000 ir jau tik Kurše. 1925 metais beliko 1238 lyviai pagal tuometinės Latvijos Respublikos statistiką, o 1939 metais padaugėjo ir priskaičiuota 2000. 1948 m. jų buvo 500–600 (dalis žuvo Kuršo mūšiuose, o kita dalis bėgo nuo sovietinių okupantų). 1959 m. pagal sovietinę statistiką jų beliko 200, bet manoma, kad iš tikrųjų buvo 500 lyvių. 1970 m. per gyventojų surašymą lyviai nebuvo skaičiuojami. Apie 35 žmonės galėjo kalbėti lyvių kalba 1990 metais, o iš jų 15 laisvai.
Lyvių kalbos ir kultūros apsauga šiuolaikinėje Latvijoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1991 metų vasario 4 d. Latvijos valdžia išleido rezoliuciją, kuria įkuriama speciali teritorija tradiciniuose lyvių gyvenamuose kaimuose šiauriniame Kurše. Šiam regionui suteiktas lyviškas pavadinimas Līvõd Rānda, reiškiantis 'lyvių pakrantė'. Ji sukurta valstybiniu lygiu kaip saugoma lyvių kultūros ir istorijos teritorija. 1991 metų kovo 19 d. lyviai šalia latvių pripažinti kaip Latvijos autochtonai ir remiami valstybiniu lygiu ugdyti ir plėtoti savo kalbą ir kultūrą.
1992 m. lyviai atkūrė savo laikraštį „Līvli“. Stiprėjant nacionaliniam judėjimui 1994 m. įkurtas lyvių kultūros centras. 1995 m. lyvių kalbos pradėta mokyti Latvijos universitete. Šiuo metu lyviai turi 5 folkloro ansamblius, internete veikia šios negausios tautinės bendruomenės tinklalapis. 2018 m. Rygoje įkurtas Latvijos universiteto Lyvių institutas.[4]
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Gyventojų pasiskirstymas Latvijos Respublikoje pagal tautybę ir priklausymą valstybėms 2015-01-01(latvių k.)
- ↑ Simas Karaliūnas. Baltų etnonimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015.
- ↑ Letonika.lv Latvijas vēstures enciklopēdija: Lībieši; tikrinta 2017-08-18
- ↑ livones.net (2018-08-21): Nuodibināts lībiešu institūts, Nuoroda tikrinta 2021-09-04
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Lyvių svetainė
- Virtuali Livonija, portalas apie lyvius (anglų, lyvių, latvių kalbomis)
- Lyvių kultūra, istorija (anglų kalba)
| ||||||||||||||||||||||||||
