Nirvana

Kitos reikšmės – Nirvana (reikšmės).

Nirvana (skr. निर्वाण = IAST: nirvāṇa-, pali निब्बान = nibbāna – 'užpūtimas, nugesimas, ščiūva') – budizmo soteriologijoje yra galutinis tikslas, atbudimas, kančių pabaiga.

Budos laikais nirvana kaip „užgęsimas“, „atvėsimas“ reiškė troškimų, neapykantos ir neišmanymo tamsos pabaigą. Nirvana buvo priešinama su trimis liepsnomis – aistra, neapykanta ir klydimu. O būtis buvo priešinama su nebūtimi. Taigi nirvana nėra būties priešybė, ji nėra susinaikinimo ir pasyvios ramybės sinonimas. Iš tiesų nirvana tikrai yra ramybė, bet tik ramybė nuo aistrų.

Sūtrose rašoma bhavanirodha nibbanam – „tapsmo sutramdymas yra nirvana“. Sūtrose nirvana niekuomet nebuvo laikoma kažkokia vieta. Čia ji visuomet yra kaip samsaros priešybė. Nirvana yra pažinimas, o samsara – neišmanymas. Išsilaisvinęs protas – dvasia (čita), kuris nieko nebesilaiko įsikibęs, yra nirvana. Siauresne prasme nirvana yra pažinimo persunktas protas – dvasia (čita), kuris daugiau nebesitapatina su empiriniais reiškiniais (jogačaros požiūriu). Madhjamakos šalininkų teigimu, sopadhišeša nirvana yra įvairios mintinės konstrukcijos (vikalpa), todėl nirvana ne tik nesiskiria nuo samsaros, bet iš esmės yra tapati kasdieniam buvimui. Visos būtybės gyvena nirvanoje, tik dėl neišmonės to nesupranta; todėl Nagardžunos mokymo besilaikantiems mahajanos atstovams nirvana yra ne tiek tai, kas pasiekiama, kiek tai, kas suvokiama. Budizmo mokymo požiūriu, nirvana vadinamas protas, kuris daugiau „nei atsiranda, nei išnyksta“, o vietoj to yra įgijęs tam tikrą pastovumą, kuris vadinamas išsilaisvinimu. Dzenbudizme nirvana suprantama kaip savo tikrosios proto prigimties, tapatinamos su Budos prigimtimi, patyrimas. Jis galimas tik įžvelgus tuštumą, todėl nirvanos ir tuštumos įžvalga dažnai tapatinami kaip du tos pačios būklės aspektai. Nirvanos pasiekimui, dzenbudistų manymu, svarbi boshisatvų pagalba.

Nirvana jokiomis aplinkybėmis negali būti suprantama kaip vieta (topologine prasme) ar kaip būsena (psichologine prasme). Ji yra absoliuti tiesa, kurią reikia pažinti, ir kurią žmogus gali pažinti dar „šiame“ gyvenime. Žmogus šiuo požiūriu yra unikalus, kadangi tik jis turi tokias patirties išgyvenimo galimybes, kurios leidžia pažinti šią tiesą. Nei gyvūnai, nei dievai ar dvasios šios tiesos pažinti negali. Taigi nirvana – tai aukščiausias pažinimas, peržengęs sąlygotojo pasaulio ribas, todėl nebeapibūdinamas sąlyginiais terminais.

Nirvana kaip būties elementas yra vienintelė nesąlygotoji dharma. Tai reiškia, kad nirvana neturi atsiradimo priežasties ir kartu nėra niekam priežastis. Ji yra vienintelė tokia dharma, kaip būties elementas.

Hinajanos budistai skiria nirvaną su atlaika (sopadhišeša nirvana), arba visų klešų sunaikinimo būklę, kurią realizuoja dar būdami gyvi pasiekę prabudimą (bodhis) arhatai, ir parinirvaną, arba nirvaną be atlaikos (nirupadhišeša nirvana), pasiekiamą po mirties, kai nebelieka kūno, kurį veiktų fizinės kančios (ligos, senėjimas, mirtis), ir sustabdomas atgimimų ratas. Iš visų gyvų būtybių tai pasiekiama tik žmogui. Nirvana paprastai nusakoma tokiais negatyviais terminais kaip nesąlygotoji (asanskrita), išnykimas (nirodha) ar savasties nebuvimas (nihsvabhava), bet yra apibūdinama ir kaip palaima (sukha), ramybė (upaśama), tyla. Pasitaiko ir posityvių terminų kaip nemari (amṛta), amžina (acyuta), neužgimusi (abhūta).

Hinduizme nirvaną atitinka mokša.