Prekyba žmonėmis
Prekyba žmonėmis – dažniausiai kriminalinių grupuočių nusikalstama veika; paprastai asmenų kontroliavimas bandant pasipelnyti, išnaudojant nukentėjusius bei juos įtraukiant į prostituciją (taip pat ir pornografijai kurti) ar priverstiniam darbui atlikti.[1] 2020 m. duomenimis pasaulyje priskaičiuojama ~27 mln. šiuolaikinės vergovės aukų, iš jų 80 % sudaro merginos, iš kurių 70 % išnaudojamos sekso industrijoje. 50 % visų aukų – nepilnamečiai.[2]
Apima verbavimą, gabenimą ir laikymą nelaisvėje prieš žmogų panaudojus fizinį smurtą, grasinimus, kitaip atėmus galimybę priešintis, pasinaudojant nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, panaudojus apgaulę (įskaitant palaikant romantiškus santykius, siūlant geresnį darbo užmokestį užsienyje ir kt.). Neretai atimami ir asmens dokumentai, seksualinio išnaudojimo atveju žmonės patalpinami į patalpas, iš kurių negali išeiti, priverstinio darbo atveju darbuotojai apgyvendinami vergiškomis sąlygomis. Aukos svaiginamos narkotikais, negauna jokio arba labai menką atlyginimą, atidirbinėja menamas, vis didėjančias skolas.[1][3]
Moterys dažniausiai išnaudojamos priverstinei prostitucijai, surogacijai ar fiktyvioms santuokoms, vyrai – nusikalstamų veikų vykdymui, darbui. Vaikai dažniausiai verbuojami seksualiniam išnaudojimui, nelegaliam įvaikinimui, elgetavimui.[3] Latentinis (t. y. užslėptas) nusikaltimas, nes ne kiekvienas nukentėjusysis (paprastai – moteris) kreipiasi pagalbos, todėl nėra tikslios informacijos apie prekybos žmonėmis mastą. Prie to prisideda aukos gėdijimas bei kaltinimas.[1]
Lietuva prekybos žmonėmis srityje išlieka importo, eksporto, kartais tranzito šalis (ypač vežant moteris iš Rusijos Kaliningrado srities, Baltarusijos, Ukrainos).[1] Prekyba žmonėmis Lietuvoje, įskaitant ir Lietuvos piliečių išvežimą į užsienio šalis, daugiausia orientuota į seksualinį išnaudojimą, prostitucijos verslą. Didžiuma nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis – asmenys nuo 15 iki 20 metų.[1]
Veiksniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Socioekonominiai ir psichosocialiniai veiksniai:[1]
- psichikos sutrikimai, sukelti vaikystėje ar paauglystėje patirto seksualinio išnaudojimo;
- nestabili asmens materialinė padėtis, skatinanti imtis neteisėtos veiklos arba išvykti uždarbiauti į užsienio valstybes;
- sunkiai įsitvirtinanti lyčių lygybė – į moterį vis dar neretai žiūrima tik kaip į seksualinio pasitenkinimo objektą (paprastai išnaudojamos aukos nejaučia jokio seksualinio pasitenkinimo, patiria prievartą ir kančias);
- pinigų, kaip esminės vertybės, aukštinimas visuomenėje, skatinantis jaunus žmones ieškoti lengvo ir greito uždarbio (teigiama, kad kai kurios aukos, žino, kad vyksta į užsienį dirbti pasilinksminimo sferoje, teikti eskorto ir prostitucijos paslaugas);
- šeimos, kaip socialinės vertybės, menkėjimas (prie to prisidėjo seksualinė revoliucija).
Regioniniai ir globalūs veiksniai:[1]
- didelė prostitucijos paslaugų paklausa įvairiose valstybėse, ypač Vakaruose;
- aktyvi etninių organizuotų nusikalstamų struktūrų veikla užsienio valstybėse;
- Nevienoda teisinė atsakomybė už vertimąsi prostitucija ir (arba) naudojimąsi prostitucijos paslaugomis įvairiose valstybėse taip pat prisideda prie prekybos žmonėmis plitimo (kai kurios šalyse prostitucija užsiimti nelegalu, kitose valstybėse baudžiamos ne prostitutės, bet paslaugų pirkėjai).
JTO protokolas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prekybos žmonėmis apibrėžimas suformuluotas Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) 2000 m. specialiame Protokole dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja. Jį pripažįsta daugelis šalių visame pasaulyje, juo remiasi įvairių valstybių oficialūs dokumentai. 2000 m. gruodį specialusis JTO komitetas priėmė Protokolą dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja (toliau – JTO Protokolas dėl prekybos žmonėmis), kuris papildo JTO konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą. Prekyba žmonėmis apibrėžiama minėto protokolo 3 straipsnyje.[4]
Prekyba žmonėmis – žmonių verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar jų priėmimas gąsdinant, panaudojant jėgą ar kitas prievartos, grobimo, apgaulės, sukčiavimo formas, piktnaudžiaujant padėtimi ar pažeidžiamumu arba mokant ar priimant pinigus ar kitą naudą tam, kad būtų gautas kito tą žmogų kontroliuojančio asmens sutikimas siekiant išnaudoti. Išnaudojimas apima kitų asmenų išnaudojimą prostitucijos forma ir kitas seksualinio išnaudojimo formas, priverstinį darbą ar paslaugas, vergiją ar veiklą, panašią į vergiją, tarnystę ar organų pašalinimą. Prekybos žmonėmis aukos sutikimas iš anksto apgalvotam išnaudojimui, nurodytam JTO Protokolo dėl prekybos žmonėmis 3 straipsnio a punkte, neturi reikšmės, jei buvo panaudota bet kuri iš a punkte nurodytų priemonių. Vaiko verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar priėmimas, siekiant jį išnaudoti, yra laikoma „prekyba žmonėmis“, net jei tai neapima nė vieno iš šio 3 straipsnio a punkte nurodytų būdų.[4]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 Prekyba žmonėmis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-03-06.
- ↑ „In the U.S., people, including children, are sold in quantities second only to illegal drugs. They are sold for labor, and they are sold for sex“. Monique Burr Foundation. 2020-01-03. Nuoroda tikrinta 2022-03-06.
- ↑ 3,0 3,1 „Nuo prekybos žmonėmis nukenčia ir lietuviai: aukų tyko socialiniuose tinkluose, o išnaudoti gali ir artimi žmonės“. LRT. 2021-10-27. Nuoroda tikrinta 2022-03-06.
- ↑ 4,0 4,1 Protokolas dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildantis Jungtinių Tautų Organizacijos Konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą (Ratifikuota 2003-04-22; Valstybės žinios, 2003-05-21, Nr. 49-2166)
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Interviu su nukentėjusiomis moterimis (anglų kalba)
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |