Psichologinis siaubas
Psichologinis siaubas – siaubo žanro rūšis, kurioje įtampai ir siaubo atmosferai kurti visų pirma naudojamas atitinkamas garso takelis ir garso efektai, ryškiai perteiktas emocinis nestabilumas, veikėjų baimės, tikėjimai, vaizduotė, kaltės ir kiti jausmai. Ryškiausia psichologinio siaubo priešingybė šiame žanre yra smurto (slasher) ir skerdynių (splatter) siaubo filmai, kuriuose siaubo efekto siekiama atvirai žiauriais vaizdais, grafiškai detaliomis žudynių ar kankinimų scenomis, baisia pabaisų išvaizda ir panašiai. Riba nėra labai griežta, didelė dalis psichologinio siaubo filmų naudoja ir kitokių priemonių; taip pat nemažai smurto siaubo filmų turi ir psichologinio siaubo elementų.
Lyginant su kitais siaubo žanrais, psichologinio siaubo filmuose yra mažiausiai mirčių ir atvirų smurto vaizdų. Jis išnaudoja daugumai žmonių būdingas baimes ar fobijas, visų pirma – nežinomybės.
Psichologinio siaubo žanras labiausiai būdingas Azijos kinui, ypač – J-Horror ir K-Horror, tačiau yra ir Vakaruose sukurtų žymių filmų. Tarp tokių bene žymiausias yra Stenlio Kubriko „Švytėjimas“ (1980 m.). Kiti šiam žanrui priskiriami vakarietiški filmai yra „Rozmari kūdikis“ (Romanas Polanskis, 1968 m.), „Juodoji gulbė“ (Darenas Aronofskis, 2010 m.), Žmogaus-Drugio pranašystės (Mark Pellington, 2002 m.), „Nepažįstamieji“ (2007 m.), „Projektas: Bleiro ragana“ (1999 m.) bei jo tęsinys „Bleiro Ragana: Šešėlių knyga“ (2000 m.) ir kiti.
Žymesni azijietiški psichologinio siaubo filmai – „Dviejų seserų istorija“ (2003 m.), „Peržiūra“ (Takashi Miike, 1999 m.), „Tamsūs vandenys“ (Hideo Nakata, 2009), Šnabždantys koridoriai (1998 m.), „Savižudybės klubas“ (2002), „Kairo“ (Kiyoshi Kurosawa, 2001 m.) ir kiti.