Sacumos sukilimas

Sacumos sukilimas (jap. 西南戦争 = Seinan sensō, liet. Pietvakarių karas) – nepatenkintų samurajų sukilimas prieš naują imperijos valdžią Meidži laikotarpiu. Šis pavadinimas kilo iš Sacumos srities (jap. 薩摩藩 = Satsuma-han), kuri turėjo didelės įtakos Meidži restauracijai ir kuri tapo prieglobsčiu bedarbiams samurajams po karinių reformų, panaikinusių jų statusą. Sukilimas tęsėsi nuo 1877 m. sausio 29 d. iki tų pačių metų rugsėjo 24 d., kol galiausiai samurajų armija patyrė triuškinantį pralaimėjimą, o jos lyderis, Saigo Takamoris (jap. 西郷隆盛 = Saigō Takamori; 1828 m. sausio 23 d. − 1877 m. rugsėjo 24 d.), žuvo. Tai buvo didžiausias Saigo organizuotas ginkluotas sukilimas prieš naująją valdžią.

Priešistorė ir priežastys

Sacumos sritis įsikūrusi pietinėje Kiūšiū salos dalyje (nuo Tokijaus nutolusi 1 300 kilometrų atstumu) daugelį amžių užsiėmė savivalda su nežymiu centrinės valdžios įsikišimu. Šioje srityje įtakas darė Sacumos klanas, kuriam vadovavo Šimadzu šeimos klanas (jap. 島津氏 = Shimazu-shi), suformuotas dar Kamakuros laikotarpiu Šimadzu šeimos palikuonio Šimadzu Tadahisos (jap. 島津忠久 = Shimazu Tadahisa), Minamoto Joritomo (jap. 源 頼朝 = Minamoto no Yoritomo) sūnaus. Tai buvo vienas iš dviejų įtankingų klanų (kitas klanas – Čiošiu), kuris rėmė imperatorių Meidži restauracijos metu. Tokugavos šiogūnato režimo pabaigoje, prieš pat Meidži restauraciją, Sacumos klanas paskyrė daug lėšų ginkluotei, laivų statyklos Kagošimoje, dviejų ginklų fabrikų bei trijų šaudmenų saugyklų statyboms. Nors nuo 1871 m. oficialiai buvo skelbiama, jog šios infrastruktūros priklauso Meidži naujosios vyriausybės įtakos sferai, tačiau faktiškai jos buvo valdomos Sacumos pareigūnų.

Nepaisant to, jog Sacumos sritis turėjo daug įtakos Meidži restauracijoje bei Bošino kare ir daug vyrų iš Sacumos įgijo įtakingas pozicijas naujojoje Meidži valdžioje, vis tik buvo daug nepatenkintų susiklosčiusia tokia padėtimi. Šalies modernizacijos procesas reiškė ne tik feodalizmo bei privilegijuoto samurajų statuso panaikinimą, bet ir jų finansinio statuso nestabilumą. Ilgainiui samurajai tapo šidzoku (jap. 士族 = shizoku), kurie išlaikė dalį savo pajamų šaltinių, tačiau jiems buvo uždrausta viešai su savimi nešiotis katanas kaip ir įvykdyti mirties bausmę nekilmingiesiems, išreiškusiems samurajų luomui nepagarbą. Greitos ir didelės permainos Japonijos kultūroje, kalboje, aprangoje ir apskritai visuomenėje samurajų buvo traktuojamos kaip džioi (jap. 攘夷 = jōi, „liet. pašalinti barbarus“) principo, kilusio iš sono džioi (jap. 尊皇攘夷 = sonnō jōi, „liet. gerbti imperatorių, išvaryti barbarus“) politinės filosofijos, kuria remiantis buvo nuverstas ankstesnis Tokugavos šiogūnatas, išdavystė. Apibrėžiant modernios Japonijos sąvoką, Meidži valdžia nusprendė sekti Jungtinės Karalystės bei Vokietijos pavyzdžiu ir formuojant valstybės pagrindus remtis noblesse oblige konceptu. Samurajų luomas, įvedus naują tvarką, nebuvo pripažįstamas kaip politinė jėga. Visi šie įvykiai reiškė, jog samurajai, kelis šimtmečius veikę kaip galingas visuomenės sluoksnis, prarado savo svarbias pozicijas bei galią daryti įtaką Japonijos valdžiai. Galiausiai, samurajų klasė buvo panaikinta ir siekiant modernizuoti šalį, remiantis vakarietiškomis inovacijomis, buvo suformuota imperinė Japonijos armija. Naujoji armija buvo sudaryta iš šauktinių vyrų, nepriklausomai nuo jų klasės, taip pat prie armijos prisijungė nemažai samurajų savanorių, kurie nepaisant to, jog buvo įvaldę tradicines kovos technikas, sutiko būti apmokyti, remiantis naujomis vakarietiškomis karo ir kovos strategijomis.

Saigo Takamori buvo vienas vyresniųjų Sacumos lyderių Meidži valdžioje, rėmęs Meidži permainas nuo pat pradžių. Taip pat Saigo pasireiškė kaip aktyvus Korėjos karo šalininkas Seikanrono debatuose (jap. 征韓論 = Seikanron), vykusiuose 1873 m. Jis netgi siūlėsi nuvykti į Korėją ir išprovokuoti aukštus šalies pareigūnus, jog korėjiečiams neliktų nieko kito kaip jį nužudyti ir taip būtų išprovokuota karo pradžia. Saigo tikėjosi, jog karas bus sėkmingas Japonijai ir, kad karas suteiktų būdų, kuriais samurajai, kurių interesai jam buvo artimi, atrastų prasmingą mirtį. Atmetus jo pasiūlytą planą, Saigo protestuodamas atsistatydino iš visų prieš tai valdžioje užimtų postų, o kartu su juo pareigas apleido ir didelis skaičius imperinių sargybinių ir kaip daugelis buvusių Sacumos samurajų, tarnavusių kariuomenėje, ar policijos pajėgose, grįžo į savo gimtąjį miestą Kagošimą.

Tam, kad paremtų buvusius samurajus ir suteiktų jiems darbo, Saigo 1874 m. Kogošimoje įkūrė privačią akademiją. Vėliau dar 132 atšakos buvo įsteigtos visoje prefektūroje. Mokymai nebuvo vien akademinio pobūdžio, nes nepaisant to, jog buvo dėstoma kinų klasika, visi mokiniai taip pat buvo mokomi naudotis ginklais bei kovų taktikos. Saigo neapsiribojo vien šia akademija ir įsteigė artilerijos mokyklą. Šios mokyklos priminė paramilitaristines politines organizacijas. Be to, pastarosios mokyklos dažnai sulaukdavo paramos iš Sacumos srities, kurios valdininkai savo ruožtu paskirdavo nepasitenkinimą reiškiančius samurajus į politinius postus, per kuriuos jie ir įsivyravo Kagošimos valdžioje. Parama Saigo bei jo mokykloms buvo tokia didelė, jog Sacumos sritis 1876 m. pabaigoje netgi atsiskyrė nuo centrinės valdžios.

Pradžia

Žinia apie Saigo Takamori įsteigtas mokyklas kėlė didelį nerimą Tokijuje. Tuo metu valdžia buvo neseniai susidūrusi su keliais mažais, bet aršiais samurajų sukilimais Kiūšiū srityje. Tad žinia apie gausybę aršių samurajų iš Sacumos, kuruojamų paties Saigo Takamorio, kėlė nerimą.

1876 m. gruodį Meidži valdžia pasiuntė pareigūną Nakaharą Hisao ir dar 57 vyrus įvertinti neramumus, apie kuriuos liudijo gauti raportai. Šie pasiuntiniai buvo paimti į nelaisvę ir po ilgų kankinimų prisipažino esą šnipai, pasiųsti nužudyti Saigo. Nepaisant to, jog Nakahara Hisao vėliau paneigė savo prisipažinimą, Sacumos samurajai jo ankstesnį prisipažinimą traktavo kaip svarią priežastį sukilimo rengimui, norint apsaugoti savo lyderį Saigo.

Sunerimusi Meidži valdžia 1877 m. sausio 30 d. į Kagošimą pasiuntė karinį laivą tam, kad jo įgula išgabentų Kagošimoje sandėliuojamus ginklus bei kitą karinį arsenalą. Šis Meidži valdžios žingsnis išprovokavo atvirą konfliktą. Pasipiktinę valdžios strategija, 50 studentų iš Saigo akademijos įsiveržė į Somutos ginklų sandėlį, iš kurio išnešė visus ginklus ir į kuriuos buvo nusitaikiusi Meidži pasiųsto laivo įgula. Per kitas tris dienas daugiau nei 1 000 studentų vykdė nuolatinius reidus ir kituose ginklų sandėliuose. Pasitaikius tokiai palankiai progai, Saigo neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik grįžti iš pensijos ir suorganizuoti bei vadovauti sukilimui, nukreiptam prieš centrinę šalies vyriausybę.

1877 m. Meidži valdžia kariniu laivu Takao išsiuntė pareigūną Hajašį Tomojukį kartu su admirolu Kavamura Surnijošiu, kad šie išsiaiškintų susidariusią situaciją. Ojama Cunajošis, Sacumos valdytojas, patikino, jog maištas buvo atsakas į vyriausybės kėsinimąsi nužudyti Saigo ir paprašė admirolo Kavamuros, kad šis atvyktų į pastiprinimą suvaldant susiklosčiusią padėtį. Po Ojamos išvykimo, mažų laivų divizionas, kuriame plaukė masė ginkluotų vyrų, jėga bandė užimti Takao karinį laivą, tačiau nesėkmingai. Netrukus Hajašis Ojamai pareiškė, jog tokiomis nestabiliomis sąlygomis jis negali Kavamurai duoti leidimo išsilaipinti krante ir, jog Takao karinio laivo ataka yra ne kas kita, o agresija prieš imperatoriaus valdžią.

Grįždamas į Kobę, vasario 12 d. Hajašis Tamojukis susitiko su generolais Jamagata Aritomu ir Itu Hirobumiu su kuriais nusprendė, jog į Kagošimą būtina siųsti imperinę Japonijos armiją, jog ši užkirstų kelią sukilimo idėjai plisti į kitas sritis, remiančias Saigo. Tą pačią dieną Saigo susitiko su leitenantais Kirinu Tošiakiu bei Šinohara Kunimotu ir pareiškė, jog ketina žygiuoti į Tokiją ir susitikti su vyriausybe. Saigo į šį žygį išsiruošė lydimas grupelės savanorių, o Kagošimos, kurioje buvo jo bazė, dėl neaiškių priežasčių kariams nepaliepė saugoti. Saigo su savo vyrais žygiuojant į šiaurę, kilo didžiausia sniego audra, kokia buvo Sacumoje per paskutinius pastaruosius 50 metų. Ši audra armijos buvo traktuojama kaip dievų pagalba ir palankus ženklas, mat panaši audra buvo kilusi prieš 9 metus, kuomet buvo pradėta vykdyti Meidži restauracija.

Sacumos sukilimas

Kumamoto pilies apgultis

Vasario 14 d. Sacumos būrys įžengė į Kumamoto prefektūrą. Kumamoto pilies komendantas, generolas majoras Tanis Tatekis, vadovavo 3 800 karių bei 600 pareigūnų. Vis dėlto, didžioji dalis įgulos kaip ir pasipiktinę samurajai, buvo kilę iš Kagošimos, tad jų lojalumas kėlė abejonių, tačiau nepaisant to, Tanis Tatekis nusprendė nesitraukti ir atremti sukilėlių puolimą.

Vasario 22 d. pagrindinė Sacumos armija, pasitelkusi „žnyplių“ taktiką, užpuolė Kumamoto pilį. Kovai užsitęsus iki nakties, imperinė armija pradėjo trauktis, tačiau Sacumos armijai nepavyko perimti Kumamoto pilies ir samurajų sukilėlių vadai suprato, jog nuvertino priešininkų šauktinių armijos jėgas. Po dvi dienas trukusių nesėkmingų atakų, siekiant užkirsti maisto tiekimą į pilį ir taip nugalėti jos įgulą, Sacumos pajėgos aplink Kumamoto pilį iškasė griovį. Tai iš ties apsunkino pilies įgulos padėtį, nes didžioji dauguma maisto bei amunicijos buvo suniokotos gaisro dar prieš prasidedant sukilimui.

Galiausiai, balandžio 8 d. Kumamoto pilies įgula prasiveržė pro apgultį ir reikalingi resursai pasiekė pilį. Neilgai trukus po to, pagrindinė imperinė armija, vadovaujama generolo Kurodos Kijotakos kartu su generolu Jamakava Hirošiu, balandžio 12 d. atvyko į Kumamoto pilį ir privertė Sacumos pajėgas trauktis.

Tabarudzakos mūšis

Kobajašio Eitaku (jap. 小林 永濯 = Kobayashi Eitaku) paveikslas „Tabarudzakos mūšis“ (Imperinė Japonijos armija kairėje, o sukilėliai – dešinėje)

Kovo 4 d. imperinės armijos generolas Jamagata Tabarudzakos pajėgoms įsakė pulti bei imtis gynybinių veiksmų, saugant Kumamoto pilį. Karo veiksmai užsitęsė 8 dienas. Tabarudzakos mūšyje kovojo apie 15 000 samurajų iš Sacumos, Kumamoto bei Hitojošio prieš iš beveik 90 000 vyrų sudarytą imperinės armijos pėstininkų brigadą. Pačiame mūšio įkarštyje, matydamas, jog imperinės pajėgos gerokai persveria samurajų skaičių, Saigo parašė laišką princui Arisugavai, kuriame teigė, jog yra nesusijęs su sukilimu ir siekia taikaus susitarimo, tačiau valdžia derybas atmetė.

Siekiant atskirti Saigo nuo jo bazės, valdžia mūšio metu pasiuntė imperinę armiją kartu su trimis kariniais laivais, 500 pareigūnų bei keliomis pėstininkų grupėmis. Kovo 8 d. pasiuntinių būrys, išsilaipinęs Kagošimoje, užgrobė ginklų sandėlius ir paėmė Sacumos valdytoją į nelaisvę. Be to, Jamagata pasiuntė dvi pėstininkų brigadas bei 1 200 pareigūnų į Jacuširo įlanką, kad šie pultų sukilėlius iš už užnugario. Imperinės pajėgos išsilaipino be didesnių nuostolių ir sugebėjo užimti Mijanoharą. Krante įsiveržusioms minėtoms pajėgoms buvo atsiųstas pastiprinimas, kuris papildė pajėgas net iki 4 000 vyrų bei užklupo sukilėlius iš užnugario ir nustūmė juos šiaurėn.

Tabarukadzos mūšis pasižymėjo kaip vienas aršiausių šio sukilimo susidūrimų. Nors imperinėms pajėgoms pasisekė sukilėlius nustumti į šiaurę, vis tik, abiem pusėms nepavyko išvengti didelių nuostolių. Skaičiuojama, jog šio mūšio metu buvo sužeista ar žuvo apie 4 000 kovotojų.

Atsitraukimas iš Kumamoto

Po nesėkmingo bandymo užimti Kumamoto pilį, Saigo suorganizavo savo pasekėjų varginantį žygį į Hitojošį. Neturėdamas jokios strategijos, Saigo nedavė jokių nurodymų ir savo vadovaujamoms pajėgoms įsakė tiesiog laukti imperinės armijos tolimesnių veiksmų. Mūšių nualintos imperinės pajėgos kelias savaites taip pat nesiėmė jokių veiksmų ir laukė pastiprinimo. Galiausiai, atnaujinus karo veiksmus, Saigo, palikęs būrius samurajų vadovauti partizaniniam karui, pasitraukė į Mijadzakio prefektūrą.

Liepos 24 d. imperinė armija išstūmė Saigo iš Mijakonodžio. Dalis imperinės armijos buvo dislokuota Oitoje bei Saikyje, šiauriau Saigo armijos, taip pastaroji armija buvo apsupta, pasitelkus priešo apsupimo iš abiejų pusių taktiką, tačiau Sacumos armija iš šios apsupties sugebėjo išsilaisvinti. Rugpjūčio pabaigoje Sacumos pajėgos buvo nualintos net tik iki 3 000 karių, bet ir prarado didžiąją dalį artilerijos. Likusieji sukilėliai dar bandė atsilaikyti Enodakės kalno šlaituose, tačiau galiausiai buvo apsupti. Pasiryžęs nebeleisti sukilėliams pabėgti ir galutinai juos nukauti, Jamagata pasiuntė armiją, kuri santykiu 7:1 persvėrė sukilėlių likučius. Didžioji dalis Saigo vadovaujamų pajėgų pasidavė arba atliko sepuku. Pats Saigo, numatydamas tragišką mūšio baigtį, sudegino visus savo dokumentus bei karinę uniformą ir lydimas ištikimiausių pasekėjų rugpjūčio 19 d. pasitraukė į Kagošimą. Nepaisant visų Jamagoto pastangų pastoti kelią, Saigo kartu su dar 500 vyrų rugsėjo 1 d. vis tik pavyko pasiekti tikslą ir netgi dar daugiau – užimti Širojamos kalną ir pasinaudoti juo žvalgant miestą nuo priešų.

Širojamos mūšis

Saigo kartu su likusiais samurajais buvo nustumtas atgal į Kagošimą, kur įvyko paskutinis ir lemiamas susidūrimas – Širojamos mūšis. Imperinės armijos kariai, vadovaujami generolo Jamagatos Aritomo bei jūrų pėstininkai, vadovaujami admirolo Kavamuros Sumijošio, sudarė ženklią persvarą prieš samurajus, kuomet vienam samurajui teko 60 imperinių pajėgų karių. Nepaisant ir taip ženklios persvaros, Jamagata buvo pasiryžęs sutriuškinti sukilėlius. Imperinės armijos kariams buvo įsakyta iškasti griovius bei sukonstruoti sieną, jog sukilėliams neliktų ne mažiausios galimybės pabėgti. Užtikrinimui, jog Jamagatos planas pavyktų ir siekiant papildyti artilerijos atsargas, į Kagošimą buvo pasiųsti penki kariniai laivai bei buvo pradėtas sistemingas sukilėlių pozicijų silpninimas.

Rugsėjo 1 d. Jamagata pasiuntė laišką Saigo, kuriame jam ir jo likusiems samurajams siūlė paliaubas. Sulaukęs neigiamo Saigo atsakymo, Jamagata 1877 m. rugsėjo 23 d. savo kariams įsakė vykdyti priekinį puolimą. Įvykus puolimui, kitos dienos rytą buvo likę tik apie 40 gyvų sukilėlių, o jų lyderis Saigo buvo sunkiai sužalotas.

Saigo gyvenimo baigtis nėra aiški, tačiau egzsituoja dvi versijos. Pirmoji teigia, jog Saigo sepuku padėjo atlikti vienas jo ištikimiausių pasekėjų, samurajus – Bepu Šinsuke (jap. 別府 晋介 = Beppu Shinsuke; 1847 m. – 1877 m. rugsėjo 24 d.). Pasak kitos versijos, Saigo žuvo sužeistas kulkos ir Bepu, siekdamas išsaugoti lyderio orumą, nupjovė ir paslėpė jo galvą, kad priešai jos nerastų. Po Saigo mirties Bepu ir paskutiniai likę samurajai, išsitraukę kardus, pasileido nuo Širojamos kalno žemyn link imperinių pajėgų pozicijų pasitikti neišvengiamos mirties. Žuvus paskutiniems minėtiems samurajams, Sacumos sukilimas oficialiai baigėsi.

Pasekmės

Sacumos sukilimas iš Japonijos vyriausybės pareikalavo daug resursų. Sukilimui pasibaigus, Japonija dėl finansinio disbalanso buvo priversta visiškai atsisakyti aukso standarto sistemos ir įvesti popierines kupiūras. Taip pat šis mūšis pažymėjo prieš tai net VII amžius gyvavusios samurajų klasės eros pabaigą ir tuo pačiu ir imperinės Japonijos armijos pradžią. Ironiška, tačiau šis konfliktas, kuriuo samurajai siekė apginti savo luomo senąsias vertybes, padarė daugiau žalos jų klasei nei betkurie kiti vyriausybės vykdyti legalūs veiksmai, kuriais buvo siekta kuo labiau susilpninti samurajų luomą.

Triuškinantį samurajų pralaimėjimą lėmė naujosios imperinės armijos moderni ginkluotė, kurios samurajai nepripažino. Naujosios imperinės armijos, kuri, priešingai nei buvo įprasta iki to, buvo sudaryta iš vyrų, neatsižvelgiant į jų socialinę klasę, pergalė prieš samurajus atskleidė jų pranašumą ir greitai tapo grėsme netgi kitoms valstybėms.

Saigo Takamoris po mirties buvo paskelbtas tragišku žmonių herojumi, o 1889 m. vasario 22 d. Imperatorius Meidžis (jap. 明治天皇 = Meiji-tennō; 1852 m. lapkričio 3 d. – 1912 m. liepos 30 d.) paskelbė atleidžiąs Saigo. Saigo Takamorio, kaip paskutiniojo kilnaus samurajaus herojiškas įvaizdis gajus dar ir šiandieninėje Japonijoje. 2003 m., remiantis Sacumos sukilimo įvykiais buvo pastatytas filmas „Paskutinis samurajus“.

Literatūra

• Gordon, A., 2014. A Modern History of Japan: From Tokugawa Times to the Present. United Kingdom: Oxford University Press.
• Jansen, B., M., 1989. The Cambridge History of Japan. Volume 5. The Nineteenth Century. United Kingdom: Cambridge University Press.
• Mounsey, A., 1879. The Satsuma Rebellion: An Episode of Modern Japanese History. London: J. Murray.
• Nock, T., E., 1948, ,,The Satsuma Rebellion of 1877: Letters of John Capen Hubbard‘‘, The Far Eastern Quarterly, 7 (4), p. 368–375.
• Ravina, J., M., 2010, ,,The Apocryphal Suicide of Saigō Takamori: Samurai, „Seppuku“, and the Politics of Legend‘‘, The Journal of Asian Studies, 69 (3), p. 691–721.
• Ravina, J., M., 2004. The Last Samurai: The Life and Battles of Saigō Takamori. Canada: John Wiley & Sons.

Nuorodos

• Encyclopedia Britannica
• Japan Info
• National Geographic Archyvuota kopija 2017-11-15 iš Wayback Machine projekto.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.