Japonų kalba

Japonų kalba 日本語 Nihongo
Kalbama	Japonijoje
Kalbančiųjų skaičius	130 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	13
Kilmė	Japonų kalbos  Japonų kalba
Rašto sistemos	logogramos ir skiemeninė abėcėlė
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Japonija  Palau (Angauro sala)
Prižiūrinčios institucijos	nėra, Japonijos švietimo, kultūros, sporto, mokslo ir technologijų ministerija atlieka pagrindinį vaidmenį.
Kalbos kodai
ISO 639-1	ja
ISO 639-2	jpn
ISO 639-3	jpn

Kandži ženklais užrašyta nihongo.

Japonų kalba (日本語, [nihoŋɡo]) – šnekamoji ir rašytinė kalba, daugiausia vartojama Japonijoje. Šia kalba kaip gimtąja šneka apie 130 mln. pasaulio gyventojų. Priklauso japonų kalbų (arba japonų-riūkiūjiečių) kalbų šeimai. Kai kurie lingvistai bando japonų kalbą priskirti didesnei kalbų šeimai, grupuojant su korėjiečių, ainų ir austroazinėmis kalbomis į Altajaus kalbų šeimą, bet kol kas jokie ryšiai su kitomis kalbų šeimomis nėra įrodyti. Tai agliutinacinė kalba, joje vyrauja didelis skirtumas tarp pagarbios, formalios ir neformalios kalbos, ypač pasireiškiantis kaitant veiksmažodžius. Garsų įvairovė japonų kalboje yra ganėtinai skurdi, tačiau kalba turi leksiškai skirtingų muzikinių kirčių sistemą, kuri yra labai įvairi skirtingose japonų kalbos tarmėse.

Japonų kalbos rašto sistema sudaryta iš trijų skirtingų rašto sistemų derinio: kinų hieroglifų, vadinamų kandži (漢字/かんじ) ir dviejų skiemeninių rašto sistemų, vadinamų hiragana (平仮名 / ひらがな) ir katakana (片仮名 / カタカナ). Pažymėtina, kad tarp žodžių nedaromi tarpai. Yra keletas galimų japonų rašto transkripcijos į lotynų abėcėlę – romadži (ローマ字) – variantų. Viena iš jų dažnai vartojama ir kai kurių kompanijų logotipuose, reklamose, tarptautiniuose japonų dokumentuose, vadovėliuose ir pan. Lietuviškame tekste perrašant japoniškus asmenvardžius ir vietovardžius, taikoma speciali perraša lietuvių kalbai. Vakarų stiliaus arabiški skaitmenys dažniausiai vartojami skaičiams, nors tebėra paplitusios dvi tradicinės skaičių sistemos: iš kinų kalbos pasiskolinti sujaponinti ir senieji japoniški skaitmenys.

Pirmi išsamūs tekstai japonų kalba fiskuojami VIII a., nors dar III a. kiniškuose dokumentuose yra minimi keli japoniški žodžiai. Nuo to laiko japonų kalbos žodyną stipriai veikė įvairūs skoliniai iš kitų kalbų. Heiano laikotarpiu daugybė žodžių buvo pasiskolinti iš kinų kalbos ar buvo sukurti sekant kiniškų žodžių modelių pavyzdžiu, taip pat paveikiant senovės japonų kalbos fonologiją. Vėlyvosios vidurinės japonų kalbos laikotarpiu (1185–1600) kalba ėmė panašėti į dabartinę japonų kalbą; joje pirmąkart atsirado skolinių iš Europos kalbų, tokių kaip portugalų. Kartu su perkelta sostine iš Kioto į Edo (dabartinis Tokijas) standartinės tarmės statusą ankstyvosios moderniosios japonų kalbos periodu (XVII a.-XIX a. vid.) iš Kansajo tarmės perėmė Tokijo tarmė. Po 1853 m., Japonijai baigus sakoku laikotarpį, kalboje laipsniškai ėmėsi rastis daugybė naujų skolinių iš indoeuropiečių kalbų, ypač anglų.

Paplitimas

Japonų kalba šneka apie 130 mln. žmonių, o tai sudaro kiek mažiau nei 2% pasaulio gyventojų. Nors japonų kalba daugiausia vartojama tik Japonijoje, ji buvo, o kai kur ir tebėra paplitusi už Japonijos ribų. Be Japonijos, taip pat vartojama Havajuose, kur apie 5 % gyventojų moka japonų kalbą, ir pagrindinėje JAV dalyje, Pietų Amerikoje (daugiausia Brazilijoje, kur veikia didelė emigrantų iš Japonijos bendruomenė). Japonų kalbos paplitimas pasaulyje susijęs su trimis didelėmis emigracijos bangomis iš Japonijos nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio. Kai Japonija buvo okupavusi Korėją, Taivaną, dalį žemyninės Kinijos, Filipinus ir įvairias salas Ramiajame vandenyne iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, vietiniai okupuotų žemių gyventojai buvo verčiami mokytis japonų kalbos. Todėl daugelis žmonių tose šalyse geba šnekėti tiek vietine kalba, tiek japonų. Manoma, kad japonų kalbos pasaulyje mokosi keli milijonai žmonių.

Vertinant 10 milijonų lankomiausių pasaulio svetainių internete japonų kalba parašyti 2022 m. sausio 31 d. sudarė 1,9 % visų interneto puslapių (8 vieta po anglų, rusų, turkų, ispanų, persų, prancūzų ir vokiečių kalbų).

Oficialus statusas

Japonų kalba yra faktinė oficiali kalba Japonijoje ir Angaur saloje, esančioje Palau. Taip pat yra nustatyta standartinės kalbos forma: hyōjungo (標準語, standartinė japonų kalba) arba kyōtsūgo (共通語, bendra kalba), tuo tarpu šie abu terminai reiškia beveik tą patį. Japonų kalba buvo sunorminta po Meidži restauracijos, tam pagrindą davė Tokijuje vartota kalbos forma. Hyōjungo mokoma mokyklose, vartojama televizijoje ir oficialiuose pašnekesiuose, pačiame šiame straipsnyje yra rašoma apie šią formą.

Anksčiau, standartine buvusi rašomoji japonų kalba (文語, bungo) skyrėsi nuo šnekamosios kalbos (口語, kogo). Abiejose sistemose buvo skirtumų tarp gramatikos taisyklių ir keletas pakitimų žodyne. Bungo buvo labiausiai paplitusi Japonų kalbos užrašymo sistema iki maždaug 1900 m., kuomet kogo įtaka palaipsniui išaugo. Nuo to laiko iki pat 1940-ųjų buvo vartojamos abi šios japonų kalbos rašomosios sistemos. Bungo vis dar tebėra aktuali kai kuriems istorikams, literatūros mokslininkams ir teisininkams (daug Japonijos įstatymų, išlikusių po Antrojo pasaulinio karo yra parašyti būtent šia kalba).

Tarmės

Gramatinės jungties da vartojimas pagal regioną.

Japonijoje paplitę daugybė tarmių. Tam įtakos turėjo didelis laiko tarpas nuo Japonijos archipelago apgyvendinimo, kalnuota salos vietovė ir ilga tiek vidinės, tiek išorinės Japonijos izoliacijos istorija. Tarmės pagal tipologiją skiriasi tono kirčiais, linksniuojamos morfologijos, leksikos ir dalelyčių vartojimu.

Labiausiai skiriasi Tokijo tipo (東京式, Tōkyō-shiki) ir Kioto-Osakos tipo (京阪式, Keihan-shiki) tarmės (pastarosios paplitusios centriniame regione), taip pat prie pagrindinių tarmių grupių priskiriama ir trečioji - Kiūšiū tipo tarmių grupė. Kiekvienas tipas dar skirstomas pagal tai, kurioje Japonijos dalyje paplitęs. Paskutinė tarmių kategorija kilusi iš rytinio senosios japonų kalbos dialekto ir paplitusi Hačiodžimoje ir keliose aplinkinėse salose (Hačidžio tarmės atvejis).

Riūkiū kalbos, vartojamos Okinavos prefektūroje ir Amamio salose, yra pakankamai skirtingos, kad jas būtų galima priskirti atskirai japonų kalbų šakai — jos ne tik nėra suprantamos japonų, bet ir Riūkiū kalbomis kalbantieji nesuprastų japonų kalbos dėl jos skirtingumo. Nepaisant to, daugelis Japonijos gyventojų Riūkiū kalbas laiko japonų kalbos tarmėmis.

Fonetika

Balsiai

Japoniškų balsių sistema

Japonų kalboje yra penki trumpieji balsiai: a, i, u, e, o, savo kokybe (išskyrus u) panašūs į atitinkamus ilguosius-įtemptuosius lietuvių kalbos balsius. Balsio u, tarptautinėje fonetinėje transkripcijoje paprastai žymimo ženklu [ɯ], eilė ir pakilimas panašūs į lietuvių kalbos ilgojo [uː], tačiau japonų kalboje suapvalinant lūpas jos neatkišamos į priekį, ir priartinami tik jų išoriniai, o ne vidiniai paviršiai.

Visi jie gali būti pailginami, t. y. dvigubinami, o jų eilė ir pakilimas lieka tokie patys. Tokiu atveju transliteruojant viena romadži sistema virš balsio rašomas brūkšnelis (ā, ī, ū, ē, ō), kita – balsė dvigubinama, po jos įterpiama raidė u (rečiau o arba h) arba i, t. y. aa, ii, uu, ei, ou.

	Priešakinės eilės	Vidurinės eilės	Užpakalinės eilės
Aukštutinio pakilimo	i		ɯᵝ
Vidurinio pakilimo	e̞		o̞
Žemutinio pakilimo		ä

Priebalsiai

Priebalsių yra: 8 pagrindiniai (k, s, t, n, h, m, r, w), 1 pusbalsis j, bei 5 išvestiniai (g, z (tariamas afrikata dz), d, b, p).

Japonų kalbai būdingi panašūs palatalizacijos reiškiniai kaip ir lietuvių kalbai. Minkštieji priebalsiai gali būti tariami prieš bet kurį balsį, išskyrus e. Transkribuojant lietuviška romadži sistema, tarp priebalsio ir balsio įterpiamas minkštumo ženklas i (nia, hio, riu), Hepberno romadži – minkštumo ženklas y (nya, hyo, ryu). Prieš balsį i papildomo minkštumo ženklo nereikia. Kai kurie suminkštėję priebalsiai visada virsta palatalizuotais alofonais:

• s prieš i virsta minkštuoju š, kaip žodžiuose šintoizmas, šiogunas, o z prieš i virsta minkštąja afrikata dž, kaip žodyje nindžia;
• t prieš i virsta minštuoju č, kaip žodyje hitači, o d prieš i virsta minkštuoju dž (pasitaiko retai).

Kai kurie priebalsiai virsta alofonais prieš u:

• t virsta c, kaip žodyje fudžicu, o d prieš u virsta dz (pasitaiko rečiau, kaip žodyje hidzuke, „data“);
• h prieš u virsta abilūpiniu f, kaip žodyje taifūnas.

	Lūpiniai	Alveoliniai	Alveoliniai- palataliniai	Palataliniai	Gomuriniai	Liežuvėliniai	Glotaliniai
Nosiniai	m	n	ɲ		ŋ	ɴ
Sprogstamieji	p  b	t  d			k  ɡ
Afrikatos		t͡s  d͡z	t͡ɕ  d͡ʑ
Pučiamieji	ɸ	s  z	ɕ  ʑ	ç			h
Sklandieji		r
Pusbalsiai				j	w
Ypatingosios moros	Moros nosinis /N/, /Q/

Skiemuo

Japonų kalbos skiemuo gali būti arba atviras, arba baigtis liežuvėliniu n. Ši savybė rodo stiprias sąsajas su austroneziečių kalbomis. Tuo ši kalba gerokai skiriasi nuo korėjiečių, kurios skiemuo dažnai būna uždaras, o baigiamųjų balsių rūšių yra žymiai daugiau.
Japonų kalba neturi tonų, bet turi muzikinį kirtį.
Tokia fonetinė sistema sudaro japonams nemažų sunkumų mokantis užsienio kalbų, kurios dažnai pasižymi gerokai sudėtingesniais ir įvairesniais garsais. Pagrindinės problemos yra kai kurių priebalsių (pvz., l), garsų junginių (pvz., tu, kietasis ša ir daugybė kitų), taip pat uždaro skiemens nebuvimu. Plačiau, žr. katakana.

Gramatika

Kalbos dalys

Visos japonų kalbos dalys yra skirstomos į tris dideles grupes:

• Taigen – substantyviosios kalbos dalys, kurioms priskiriamas daiktavardis, įvardžiai, kai kuriais atvejais skaitvardžiai;
• Jogen – veiksmažodis ir būdvardis, kurie dažnai gali virsti vienas kitu, atlikti vienas kito funkcijas.
• Pagalbinės kalbos dalys, tokios kaip dalelytės, prieveiksmiai, prielinksniai (tiksliau polinksniai), determinantai, jaustukai, jungtukai ir kt.

Taigen kaitymas

Taigen neturi galūnių kaitos, skirtingai nei, pvz., lietuvių kalbos daiktavardžio kaitymas, tačiau jų tarpusavio ryšį ir ryšį su yogen nustato gausybė pagalbinių kalbos dalių, prijungiamų prie žodžio galo. Šiuo atžvilgiu japonų kalba yra labai panaši į korėjiečių. Pagalbinės kalbos dalys nurodo linksnį, kitas kategorijas.

Jogen kaitymas

Jogen yra daugiausia įvairių formų galinčios įgyti kalbos dalys. Jos turi laikus, nuosakas, tačiau neturi asmens kategorijos. Kaitoma specialiomis priesagomis, taip pat keičiant galūnę, o kartais ir žodžio šaknį.

Toliau pateikiami žodžių 読む yomu (skaityti), 食べる taberu (valgyti), 悪い warui (blogas) pavyzdžiai parodo, kaip gali kisti yogen galūnės, galinčios įgyti 7 pagrindines formas:

• A forma: yoma-, tabe-, waruku- (savarankiškai nevartojama)
• I forma: yomi-, tabe-, waruku- (jungiamoji forma)
• U forma: yomu, taberu, warui (esamojo laiko forma, pateikiama žodynuose)
• E forma: yome, tabe(re), waruke(re) (liepiamoji arba sąlyginė forma)
• O forma: yomō, tabeyō, warukarō (raginimo arba galimumo forma)
• TE forma: yonde, tabete, warukute (būtojo laiko dalyvio forma)
• TA forma: yonda, tabeta, warukatta (būtojo laiko forma)

Japonų kalboje egzistuoja daugybė priesagų, kurios suteikia veiksmažodžiui arba būdvardžiui įvairių laikų ir nuosakų reikšmes. Jos jungiamos prie nustatytos galūninės formos.

Žodžių tvarka

Žodžių tvarka sakinyje yra gana griežta. Pagrindinė taisyklė – veiksnys eina visada sakinio pradžioje, o tarinys – sakinio gale. Visos kitos sakinio dalys išsidėsto tarp jų, o norimoji pabrėžti sakinio dalis eina arčiau tarinio. Paprasto japonų kalbos sakinio sandara grindžiama temos ir remos santykiu: pradedant naują mintį, iš pradžių pasakoma sakinio tema, užbaigiama dalelyte は (tariama wa), po kurios, taikant minėtą struktūrą, išdėstomas ją apibūdinantis sakinys.

Mandagumas

Skirtingai nei daugelis vakarų kalbų, japonų kalbos gramatikoje išskirtinas dėmesys skiriamas pagarbos išreiškimui.

Daugiausia tam įtakos turi socialinė nelygybė japonų visuomenėje, kurią apsprendžia daugybė faktorių, tokių kaip darbas, amžius, patirtis ar net psichologinė būsena. Žemesnio rango kalbantysis turi vartoti pagarbesnę japonų kalbą, tuo tarpu aukštesniojo rango kalbantysis, bendraudamas su žemesniuoju rangu, gali vartoti ir paprastesnę kalbą. Pagarbi japonų kalba vartojama ir bendraujant nepažįstamiems žmonėms.

Istorija ir klasifikacija

Japonijos salyne tėra trys vietinės kalbos: japonų kalba, ainų kalba Hokaide ir Riūkiū kalbos (Okinavoje). Japonų ir Riūkiū kalbos kartu priskiriamos japonų kalbų šeimai, o neretai Japonijoje traktuojamos ir kaip viena kalba, Riūkiū kalbas laikant japonų kalbos tarmėmis. O ryšiai su visiškai skirtinga ainų kalba nėra įrodyti, kaip ir su kitomis kalbų šeimomis. Visgi kalbininkai yra pastebėję tam tikrų sąsajų su kitomis pasaulio kalbomis, kas galėtų rodyti labai tolimus giminystės ryšius.

• Manoma, kad senieji Japonijos gyventojai, kūrę Džiomono kultūrą, ir kurių tiesioginiai palikuonys yra ainu, sudarė pirminį japonų tautos substratą.
• Tam tikri kalbos bruožai, ypač fonetinė struktūra, rodo ir stiprią įtaką iš austroneziečių (malajų – polineziečių) kalbų. Gali būti, kad ta įtaka nuo senovės buvo perduodama prekybiniais keliais, vykstant didžiajai polineziečių migracijai.
• Ryškiausiai jaučiama įtaka yra iš Korėjos, o netiesiogiai ir iš Uralo-Altajaus kalbų (pvz.: mongolų, labiau nutolusių vengrų, tiurkų kalbos, estų ir suomių kalbų). Spėjama, kad Jajoi laikotarpio pradžioje į Japoniją vyko didelė tautų migracija iš Korėjos pusiasalio, kurios metu šalyje introdukuotas ryžių auginimas, o tautiniu aspektu senieji salų gyventojai buvo išstumti arba asimiliuoti daug karingesnių atsikėlėlių. Tokiu būdu japonų tauta ir kalba susiformavo senajam substratui maišantis su naujuoju, giminingu korėjiečių kalbai. Taip susiformavo išskirtinė japonų kalba, tačiau jos panašumai su korėjiečių kalba yra akivaizdūs.

Kinų kalbos įtaka ir rašto sistema

Japonų salyne susiformavęs japonų kalbos substratas (leksika, gramatika, fonetika) susidarė veikiant aukščiau minėtoms įtakoms. Tačiau nuo V a. leksika buvo labai stipriai veikiama ir kinų kalbos, iš kurios ėjo daugybė naujų skolinių, susijusių su kinų civilizacijos mokslo, filosofijos, technologiniais pasiekimais. Šis procesas, primenantis lotynų-graikų kalbų skolinių paplitimą Europos kalbose, vyko visoje Rytų Azijoje (Japonijoje, Korėjoje, Vietname), ir įvardijamas kaip Hanzi kultūros arealas.
Tie skoliniai į minėtas kalbas buvo perduodami drauge su kinų raštu (Hanzi), ir jie šiuo metu sudaro daugiau nei pusę bendrosios leksinės vietinių kalbų aibės.
Japonų raštas gali būti laikomas kinų rašto atšaka, kadangi vartoja V a. į šalį atėjusias kiniškas ideogramas hanzi (japoniškas tarimas: kandži), kurias papildo dviem skiemeninėmis abėcėlėmis, hiragana ir katakana, bendrai vadinamomis kana.
Šie skiemenynai evoliucionavo iš ideogramų X a. Skirtumas tarp jų yra tiek vizualinis, tiek funkcinis: hiragana rašomos kaitomosios žodžių dalys, priešdėliai ir priesagos, dalelytės, polinksniai, kiti smulkesni gramatiniai vienetai, taip pat kai kurie žodžiai. Katakana rašomi skoliniai iš užsienio, išskyrus kinų, kalbų.
Japonų rašte tarpusavyje gana sudėtingai sąveikauja kandži, hiragana ir katakana, taip pat ir vieno ženklo daugialypiai tarimai, mat kanji dažniausiai tariami bent dviem būdais: kinišku tarimu, adaptuotu japonų fonetikai (on-yomi) ir japonišku (kun-yomi). Junginiuose ideogramos tariamos pirmuoju būdu, kaip savarankiški žodžiai – antruoju.

Žodynas

Pagal žodyno kilmę japonų kalboje išskiriamos trys pagrindinės kategorijos: jamato kotoba (大和言葉), dar žinoma kaip vago (和語), kango (漢語) ir gairaigo (外来語). Jamato kotoba, moksliškai vadinama vago — grynieji, japoniškos kilmės žodžiai. Tuo tarpu kango vadinami pasiskolinti iš kinų kalbos ar sekant kiniškų žodžių modelių pavyzdžiu sukurti žodžiai. Japonijoje gausu iš anglų kalbos pasiskolintų žodžių, tačiau dažnai jų skambesys yra kardinaliai pakeičiamas ir pritaikomas prie japonų kalbos. Anot 2001 m. išleisto Naujausiojo japonų kalbos žodyno (jap. 新選国語辞典 = šinsen kokugo džiten), kango sudaro 49,1%, vago sudaro 33,8%, o gairaigo (外来語) sudaro 8,8% japonų kalbos žodžių. Dar 8,3% yra vadinamieji konšiugo (混種語), žodžiai, kurių etimologijoje yra daugiau nei vienos kalbos elementų, t. y., vadinamieji hibridiniai žodžiai. Nežymi dalis skolinių yra atėjusi iš ainų kalbos — tarp žymesnių paminėtini tokie žodžiai, kaip tonakai (elnias), rakko (jūrinė ūdra) ir šišiamo (stintenėlė).

Japonijos kultūros išpopuliarėjimas pasaulyje taip pat sukūrė (t. y., paskolino) naujų žodžių užsienio kalboms, įskaitant lietuvių kalbai. Patys pirmieji skoliniai į lietuvių kalbą atėjo per rusų kalba, todėl nevisad geriausiai atliepia japonišką fonetiką (pvz., Hirosima, dziudo, nindzė). Kiti paplitę japonų kilmės žodžiai — cunamis, haiku, kamikadzė, karaokė, karatė, origami, rikša, samurajus, sudoku, sumo, sušis, taifūnas ir kiti.

Japonų kalbos švietimas už Japonijos ribų

Daugelis didžiųjų pasaulio universitetų gali pasiūlyti japonų kalbos kursus. Japonų kalba yra kaip užsienio kalboje mokoma ir vidurinėse mokyklose, gimnazijose ar net pradinėse mokyklose. Japonistikos studijas Lietuvoje vykdo Vilniaus universitetas ir Vytauto Didžiojo universitetas. Japonų kalbą kaip antrąją užsienio kalbą galėjo pasirinkti Vilniaus Užupio gimnazijos mokiniai, o tuometis Vilniaus tiksliųjų, gamtos ir technikos mokslų licėjus 1999 m. pasirašė kultūrinio bendradarbiavimo sutartį su Ricumeikan Keišio mokykla.

Japonijos vyriausybė ruošia standartizuotus egzaminus japonų kalbos žinių lygiui įvertinti, iš kurių žymiausias — Japonų kalbos gebėjimų testas (JKGT, geriausiai žinomas angliška santrumpa JLPT), kurį sudaro penki lygiai ir kuris organizuojamas dukart metuose. Nors organizuojamas ir užsienio šalyse, Lietuvos gyventojams artimiausia egzamino laikymo vieta yra Varšuva.

2011 m. surašymo duomenimis, mokančių japoniškai Lietuvoje skaičius buvo 732 asmenys (0,02% visų gyventojų), daugiau nei bet kuria kita Rytų Azijos kalba.

Pavyzdžiai

Lietuvių k.	Japonų k.	Sulotynintai
Lietuvių kalba	リトアニア語	ritoaniago
Taip	はい	hai
Ne	いいえ	ie
Labas/laba diena	こんにちは	konnichiwa
Labas rytas	おはようございます	ohayō gozaimasu
Labas vakaras	こんばんは	konbanwa
Sveiki atvykę	ようこそ	yōkoso
Viso gero	さようなら	sayōnara
Prašau	おねがいします / ください	onegaishimasu / kudasai
Ačiū	ありがとうございます	arigatō gozaimasu
Atsiprašau	すみません / ごめんなさい	sumimasen / gomen nasai
Kiek?	おいくらですか？	oikura desu ka?
Nesuprantu.	わかりません	wakarimasen
Nekalbu japoniškai.	(私は)日本語をはなしません	(watashi wa) nihongo wo hanashimasen
Nežinau.	わかりません	wakarimasen
Koks jūsų vardas?	お名前は？	onamae wa?
Kur yra...	。。。はどこですか？	...wa doko desu ka?

Taip pat skaitykite

• Japonijos kultūra
• Japonų literatūra
• Japoniškas vardas
• Japoniški skaitmenys
• Japonų kalbos
• Klasikinė japonų kalba
• Senoji japonų kalba
• Rendaku
• Japonų kalbos lotynizacija
• Riūkiū kalbos
• Jodžižiukugo
• Japoniški kreipiniai (titulai)

Nuorodos

Vikižodynas

• jpn Duomenys apie kodu „jpn“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
• jpn MultiTree kalbos kodo „jpn“ informacija (angl. MultiTree: A Digital Library of Language Relationships: Information by code: „jpn“)

Žodynai

• A. Zyko internetinis japonų-lietuvių kalbų žodynas
• Džimo Brynso žodynas ir vertimo centras (anglų-japonų k.)
• Denshi Jisho (elektroninis žodynas) Išsamus kandži, žodžių žodynas su pavyzdžiais
• OmegaJi: Laisva, GNU GPL japonų-anglų žodyno programa Archyvuota kopija 2015-01-04 iš Wayback Machine projekto.

Mokymasis

• Nuoseklios japonų kalbos pamokėlės lietuvių kalba
• Trumpas internetinis kursas lietuvių kalba
• Vaizdo paskaitos Jorko universitete
• Japoniškų frazių knygelė Wikivoyage
• Tinklalapis, norintiems pramokti japonų kalbą Archyvuota kopija 2007-06-11 iš Wayback Machine projekto. (angl.)

Kita

• Nutarimas dėl japonų kalbos skiemenų tarptautinės rašybos lietuviškojo atitikmens
• jpn Duomenys apie kodu „jpn“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com