Skarmalotasis vėžlys
| Chelus fimbriatus |
|---|
 Skarmalotasis vėžlys (Chelus fimbriatus) |
| Apsaugos būklė |
 Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1] |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Chelus fimbriatus Schneider, 1783 |
Skarmalotasis vėžlys, arba mata-mata (Chelus fimbriatus) – žalčiakaklių (Chelidae) šeimos vėžlys. Turi iki 45 cm ilgio šarvą. Kaklas su gausiomis odos išaugomis, todėl šis šviesos vengiantis vėžlys beveik nepastebimas tarp vandens augalų.
Aprašymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Karapakso ilgis gali siekti iki 45 cm. Jis pailgas, rudos arba juodos spalvos. Kraštai dantyti, viršuje eina tris išilginės dantytos juostos, suformuotos iš ant kiekvieno šarvo skydelio esančių kūgio formos iškilumų su smailiomis viršūnėmis. Plastronas mažas, be jungiamosios siūlės su karapaksu, siauras, gale išsišakojęs į dvi smailias dalis. Spalva kreminė, geltona ar ruda.
Galva neįprastos trikampės ir paplokščios formos su ilgu vamzdiniu nosimi. Ilgas kaklas šonuose turi eiles odinių išaugų – festonų. Panašios išaugos yra ir ant smakro bei nasruose. Tokia išvaizda suteikia gerą maskuotę ir natūralioj aplinkoj vėžlys tampa panašus į gulintį medžio rąstą, galva – į nukritusius medžio lapus. Suaugusių vėžlių svoris siekia iki 15 kg [2].
Paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gyvena lėtos tėkmės ar stovinčio vandens telkiniuose Pietų Amerikoje nuo Orinoko iki Amazonės upių baseino centriniuose ir šiaurės Brazilijos rajonuose, Venesueloje, rytinėje Kolumbijos, Ekvadoro ir Peru dalyje, šiaurės Bolivijoje, Prancūzijos Gvianoje, Gajanoje, Suriname ir Trinidade. Introdukuota Floridoje. Tai išskirtinai vandeniniai gyvūnai, bet mėgsta negilius vandenis, kur nosis gali lengvai pasiekti vandens paviršių. Vietomis nyksta dėl gyvenamųjų vietų naikinimo.
Mityba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Skarmalotasis vėžlys yra plėšrūnas. Gamtoje daugiausia minta gyva žuvimi, kartais papuola buožgalviai, varlės, moliuskai ir plaukiojantys vandens paukščiai. Medžioja iš pasalų, staigiai įtraukdami gyvą auką įsiurbimo būdu. Dėl burnos sandaros kramtyti negali, tad praryja maistą visą.[3]
Dauginimasis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Patinai vilioja pateles ištiesdami galūnes bei galvą su pražiotais nasrais link patelės bei judindami šonines odos išaugas. Nuo spalio iki gruodžio patelės padeda po 12 iki 28 trapių, apvalių 35 mm kiaušinių. Inkubacinis periodas priklauso nuo temperatūros ir varijuoja nuo 60 iki 311 dienų.
Auginimas nelaisvėje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Skarmalotąjį vėžlį laiko erdviuose akvaterariumuose, kuriuose yra užtamsintų plotų, nes vėžlys nemėgsta ryškios šviesos. Mėgsta šilumą, tad vandens temperatūra turėtų būti 28 – 30 °C laipsnių šilumos, oras 28 – 31 °C laipsnių šilumos. 24 °C laipsnių temperatūroje jau gali atsisakyt maitintis. Nelaisvėje vėžlys maitinamas žuvimi, varlėmis, esant aukštai temperatūrai ir pelėmis bei vištos mėsa. Maži vėžliukai maitinami mailiumi.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Rhodin, Anders G.J.; Inverson, John B.; Roger, Bour; Fritz, Uwe; Georges, Arthur; Shaffer, H. Bradley; van Dijk, Peter Paul; et al. (Turtle Taxonomy Working Group) (2021). Rhodin A. G.J.; Iverson J.B.; van Dijk P.P.; Saumure R.A.; Buhlmann K.A.; Pritchard P.C.H.; Mittermeier R.A. (eds.). „Turtles of the world, 2021 update: Annotated checklist and atlas of taxonomy, synonymy, distribution, and conservation status (9th Ed.)“. Chelonian Research Monographs. Conservation Biology of Freshwater Turtles and Tortoises: A Compilation Project of the IUCN/SSC Tortoise and Freshwater Turtle Specialist Group (8 leid.). 9: 1–472. doi:10.3854/crm.8.checklist.atlas.v9.2021. ISBN 978-1-5323-5026-9.
- ↑ Toutes les tortues du monde by Franck Bonin, Bernard Devaux and Alain Dupré, second edition (1998), editions Delachaux and Niestlé / WWF
- ↑ Cogger, Harold & Zweifel, Richard (1992), Reptiles & Amphibians, Sidnėjus: Weldon Owen, p. 112, ISBN 0831727861
