Slauga
Slauga – įvairaus amžiaus sveikų ir sergančių žmonių fizinė bei psichinė priežiūra[1].
Specialioji slauga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Specialioji slauga – specializuotos slaugos sritis, reikalaujanti tam tikros (specialios) kvalifikacijos (slaugos specializacijos).
Lietuvoje sritis, kuriose verstis slaugos praktika siekiantis bendrosios praktikos slaugytojas arba akušeris privalo įgyti slaugos specializaciją ir tai patvirtinantį pažymėjimą, nustato LR SAM patvirtintas Specializuotos slaugos sričių sąrašas (toliau – Sąrašas). Bendrosios praktikos slaugytojas arba akušeris įgyja slaugos specializaciją aukštojoje mokykloje, baigęs pasirinktą specializuotos slaugos srities neformaliojo švietimo programą.
Specializuotos slaugos sritys, kuriose specialiąja slaugos praktika gali verstis bendrosios praktikos slaugytojas, turintis atitinkamą slaugos specializaciją: anestezija ir intensyvioji slauga; bendruomenės slauga; operacinės slauga; psichikos sveikatos slauga; skubioji medicinos pagalba.
Specializuotos slaugos sritys, kuriose specialiąja slaugos praktika gali verstis akušeris, turintis atitinkamą slaugos specializaciją: anestezija; operacinės slauga; skubioji medicinos pagalba.
Bendrosios praktikos slaugytojas, norėdamas verstis specialiąja slaugos praktika, turi turėti galiojančią bendrosios slaugos praktikos licenciją ir atitinkamos slaugos specializacijos įgijimą patvirtinantį dokumentą. Akušeris, norėdamas verstis specialiąja slaugos praktika, turi turėti galiojančią akušerijos praktikos licenciją ir atitinkamos slaugos specializacijos įgijimą patvirtinantį dokumentą[2].