Trianguliacija
Trianguliacija (angl. triangle, 'trikampis') – tai geodezinių punktų padėties radimas, sudarant matuojamos žemės plotų trikampių grandines.[1]
Garsiausia yra beveik 3000 km ilgio Struvės geodezinio lanko trianguliacijos grandinė, skirta tiksliam Žemės dienovidinio lanko ilgiui nustatyti. Grandinė tęsiasi nuo Dunojaus žiočių prie Juodosios jūros iki Norvegijos miesto Fugleneso Arkties vandenyno pakrantėje. Tai Pasaulio paveldo sąrašo objektas, įrašytas 2005 m.
Iki XXI a. trianguliacija buvo horizontaliojo geodezinio tinklo sudarymo pagrindinis metodas, tačiau pradėjus naudoti globalinės padėties nustatymo sistemos (GPS) prietaisus naudojama rečiau.[2]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Susikūrus nepriklausomoms valstybėms po Rusijos imperijos subyrėjimo, iškilo būtinybė sukurti naujus tikslius geodezinius tinklus. 1924 m. Helsinkyje patvirtinta Baltijos Geodezijos Konvencija. Ją palaikė Baltijos jūrą supančių Vokietijos, Danijos, Estijos, Suomijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos atstovai. Tuo buvo siekiama, kad atliekami geodeziniai darbai (pirmosios eilės trianguliacija, bazių matavimai, astronominių koordinačių nustatymas ir kt.) būtų vykdomi pagal vienodus reikalavimus ir metodus, o gaunami rezultatai tenkintų visas praktikos ir mokslo reikmes. Tuo tikslu aplink Baltijos jūrą įrengta trikampių grandinė, kurioje atlikti geodeziniai matavimai. Trianguliacijos grandinės charakteringuose taškuose buvo įrengti apie 30 m aukščio mediniai bokštai, o po jais grunte įtvirtinti specialūs ilgaamžiai betoniniai ženklai, fiksuojantys punktų centrus. Lietuvoje viena svarbiausių buvo 1929 m. aukštu tikslumu išmatuota Švėkšnos (Šilutės raj.) bazė ir jos tinklas.
Tarpukariu Europoje miesto planų sudarymo reikmėms atramos punktų tinklas buvo formuojamas trianguliacijos metodu. Pvz., Kaune tinklas buvo suprojektuotas taip, kad vienam punktui vidutiniškai teko vienas kvadratinis kilometras miesto ploto ir buvo pasiektas įtvirtintų punktų 10 cm ribinis tikslumas.