Vilniaus kraštas

Vilniaus kraštas (1920–1922 m. vadinta Vidurinė Lietuva, nuo 1925 m. Vilniaus vaivadija, alternatyviai kraštas 1922–1926 m. vadinosi Vilniaus žemė, kartais dar vadinama Vilnija, lenk. Wileńszczyzna) – rytinė ir pietrytinė Lietuvos dalis su Vilniumi, nuo 1919 m. balandžio iki 1939 m. rugsėjo (išskyrus 1920 m. liepos–gruodžio mėnesius) okupuota Lenkijos. Vilniaus krašto šiaurinė ir vakarinė sienos kelis kartus kito, jas įtvirtinti bandė Antantės šalys, nustatydamos demarkacijos linijas. Krašto sostine laikytas Vilnius, jame taip pat buvo Druskininkai, Eišiškės, Ignalina, Švenčionėliai, Švenčionys, Trakai, Varėna.

Iš pradžių krašto riba rytuose ir pietuose ėjo pagal 1920 m. liepos 12 d. sutartį tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos: nuo Dauguvos pro Breslaują, Pastovį, Naručio ežero rytinę pakrantę, Molodečną, Valažiną, Beržūnos žemupiu ir Nemunu beveik iki Gardino. Šiaurės vakaruose riba sutapo su paskutine Lietuvos-Lenkijos demarkacine linija, o šiaurėje – su Latvijos-Lenkijos siena. Po 1940 m. Vilniaus kraštu vadinamos žemės, kurias 1939–1940 m. SSRS grąžino Lietuvai.

Vokietijai užpuolus Lenkiją, Lietuva gavo progą lengvai atsiimti Vilniaus kraštą ginklu. Tai skatino ir Vokietija, dėl ko, kaip vėliau atskleidė V. Molotovas, nerimavo ir SSRS, bijodama turėti prie savo sienų priartėjusią Vokietijos interesų zoną. Tačiau rugsėjo 5 d. posėdyje premjero Jono Černiaus Vyriausybė vieno balso persvara Vilniaus vadavimo planui, nepaisydama visuomenės, kariuomenės, daugelio intelektualų noro, nepritarė. Neryžtingas buvo ir prezidentas A. Smetona.

1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS įsiveržė į Lenkiją, rugsėjo 19 d. užėmė Vilnių, o rugsėjo 21 d. ir Vilniaus kraštą. 1939 m. spalio 10 d. pasirašyta Lietuvos-SSRS sutartimi Lietuvai buvo grąžinta tik dalis Vilniaus krašto – 6909 km² teritorija su 490 000 gyventojų – apie vieną penktadalį. Po Lietuvos okupacijos, 1940 m. lapkričio 6 d., prie Lietuvos buvo prijungta dar 2637 km² dydžio teritorija (Druskininkai, Dieveniškės, Švenčionys). Visa Lietuvai grąžinto Vilniaus krašto dalis nuo tol apėmė tik 9546 km² su 565 400 gyventojų.

Istorija

J. Pilsudskio dvikalbis kreipimasis „Buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojams“, 1919 m. balandis

J. Pilsudskis Vilniuje 1919 m.

Vilniaus gyventojai sveikina Lietuvos kariuomenę, 1939 11 23

Lietuvos kariuomenės sutikimas Katedros aikštėje

Rytinė Lietuvos siena pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos-Sovietų Rusijos sutartį, kuria Lietuvai pripažintas Gardinas, Lyda ir kitos lietuvių tautos istorinės-etninės žemės

Vilniaus krašto istorija prasideda su Pirmojo pasaulinio karo pabaiga. Vokiečių okupacinė kariuomenė iš Vilniaus pradėjo trauktis nuo 1918 m. gruodžio pabaigos ir iki metų galo pasitraukė iš miesto. Iki tol čia veikusi Mykolo Sleževičiaus vyriausybė, grasinant lenkų nacionalistinėms pajėgoms ir artėjant bolševikų Raudonajai armijai, pasitraukė į Kauną.

Pasitraukus vokiečiams Vilnius trumpam atitenka lenkų nacionalistams, kurie 1919 m. sausio 1-5 dienomis kontroliuoja miestą. Lenkų kareiviai ir legionieriai sugeba numalšinti bolševikų pastangas perimti miestą į savo rankas, tačiau jau 1919 m. sausio 5 d. Raudonoji armija išstumia legionierius. Vilnius iki 1919 balandžio 19 d. lieka bolševikų valdžioje, čia kuriasi V. Kapsuko vadovaujama Lietuvos Sovietų Respublika, kuri nuo 1919 vasario 27 d. tampa Lietuvos-Baltarusijos Socialistine Respublika (Litbelas).

Keičiantis karo eigai – puolant lenkams, 1919 m. balandžio 19 d. bolševikų pajėgos palieka Vilnių, Litbelo vyriausybė pasitraukia į Minską. 1920 m. gegužės 7 d. po daugiau nei pusmečio diplomatinių kontaktų Kremliuje pagaliau prasidėjo Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos derybos, kurios 1920 m. liepos 12 d. baigėsi sutarties pasirašymu, nustatant sieną rytuose, ėjusią prie Molodečno, atsižvelgiant į situaciją iki LDK okupacijos 1795 m. ir lietuvių gyvenamų istorinių-etninių žemių ribą 16 -18 amžiuose. 1920 m. liepos 14 d. Vilnių, kurį liepos 10 d. Lietuvai pripažino Antantė, traukdamiesi palikinėjo lenkų kariai, susikovę prie Rykantų su lietuviais ir susprogdinę tiltą per Vokę. 1920 m. liepos 15 d. užlaikyta Lietuvos kariuomenė pietų metu įžygiavo į Vilnių, kur rado Raudonosios armijos kavalerijos dalinį vadovaujamą G. Gajaus, įžygiavusio ryte. 1920 m. rugpjūčio 6 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas ratifikavo Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį, o Raudonoji armija paliko Vilnių, trimis etapais, bet ne Vilniaus kraštą – rugpjūčio 25 d.

Lenkija laikinai Vilniaus kraštą pripažino kaip Lietuvos dalį pagal susitarimą (pasirašytas 1920 m. spalio 7 d.) Suvalkų sutartis, kuris turėjo įsigalioti spalio 10 d. 12 valandą. Suvalkų sutartį Lenkija praėjus dviem dienoms sulaužė ir vėl jėga spalio 9 d. užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą, kurį valdė iki pat Antrojo pasaulinio karo. Iš pradžių okupacija teisinta tuo, kad Vilnių užėmė Lenkijos vyriausybės nekontroliuojamas lenkų generolas Liucjanas Želigovskis. Šis spalio 12 d. paskelbė Vidurio Lietuvos valstybę.

Tačiau taip vadinama „Vidurio Lietuva“ užėmė tik mažą dalį Rytų Lietuvos žemių, kurios pagal 1920 m. sutartis turėjo priklausyti Lietuvai. Sovietų diplomatai derybose Rygoje su Lenkija sumąstė jėzuitišką išeitį, kad nereikėtų denonsuoti 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį su Lietuva – sovietai pasiūlė lenkams sukurti „buferinę“ keliasdešimt km pločio zoną tarp Lietuvos (su sovietų 1920 m. liepos 12 d. pripažintomis Lietuvos sienomis), bei Sovietų valdomų žemių. Ir oficialiai būtent tik ta gana siaura „buferinė zona“ sovietų buvo pripažįstama Lenkijai perduotomis teritorijomis.

Lenkų administracijos uždaroma seniausia Vilniaus lietuviška moykkla, veikusi nuo 1907 m.

1922 m. sausio 8 d. įvyko rinkimai į Vidurio Lietuvos seimą, kuriuos dauguma lietuvių, ir dalis žydų ir baltarusių boikotavo. Rinkimuose dalyvavo lietuvių 8,2%, žydų 15,3%, baltarusių 41%, iš viso dalyvavo 64,4% rinkėjų (249 325 gyventojų). Išrinktasis seimas nutarė prijungti kraštą prie Lenkijos.

Vilniaus krašte buvo sukurta fiktyvi valstybė – Vidurinė Lietuva, kurią 1922 m. kovo 24 d. Lenkijos seimas oficialiai prijungė prie Lenkijos. Balandžio 6 d. kraštas įėjo į sudarytą Vilniaus administracinę apygardą. 1925 m. gruodžio 22 d. vienodinant su Lenkijos administracija, Lenkijos seimas įstatymu įsteigė Vilniaus vaivadiją. Vilniaus kraštas su dalimi vakarų Baltarusijos buvo padalintas tarp Vilniaus, Naugarduko ir Balstogės vaivadijų.

Vilniaus krašto praradimas 1920 m. lėmė visą tolimesnę Lietuvos saugumo ir užsienio politiką bei santykius su kaimynais. Tautų Sąjunga faktiškai pripažino Vilnių Lenkijai. 1926 m. Lietuvoje buvo patvirtintas planas organizuoti Lenkijos pavergtų tautų sukilimą ir taip kraštą atsiimti.

Lietuva kelis kartus bandė slapta su Lenkija derėtis dėl Vilniaus krašto ir tarpusavio santykių (1936 m., 1937 m.). Pilnai situacija su Vilniaus krašto klausimu pasikeitė Vokietijai pradėjus agresiją Europoje ir suartėjus su Sovietų Sąjunga. Iki tol buvusi jėgų pusiausvyra regione ėmė griūti ir 1938 m. po Lenkijos pateikto ultimatumo, grasinant karu, Lietuva buvo priversta užmegzti su Lenkija diplomatinius santykius, tačiau Lenkijos 1922 m. įvykdytą Vilniaus ir rytų Lietuvos aneksiją Lietuva ir toliau oficialiai nepripažino.

1931 m., lenkų kontroliuojamais gyventojų surašymo duomenimis, Vilniaus krašte gyveno 546 000 žmonės, iš kurių 69 % buvo lenkai, 12,5 % žydai, 11 % lietuviai, 3,5 % rusai, 3 % baltarusiai. Nuo pirmųjų Vilniaus krašto okupacijos dienų oficialia kalba tapo lenkų. Nors Lenkijos įstatymai ir numatė tautinių mažumų teises (pvz., švietimo gimtąja kalba), tačiau praktiškai tai buvo įgyvendinta. Nuo 1925 m. masiškai pradėtos uždarinėti ne lenkų privačios mokyklos.

Atvirukas su Lenkijos okupuotomis teritorijomis

Valdymas

1931 m. Vilniuje, Vilniaus-Trakų apskrityje ir Švenčionių apskrityje buvo 546.000 gyventojų. 1921–1932 m. kaimai buvo skirstomi į vienkiemius, naikinami servitutai. Vilniaus-Trakų ir Švenčionių apskrityse išskirstyti 452 kaimai, turėję 1002,7 km² žemės. Lietuvių tyrinėtojų duomenimis, apie 1930 m. Vilniaus krašte buvo apie 25 proc. lietuvių, 35 proc. lenkų, 15 proc. žydų, 5 proc. rusų, 5 proc. baltarusių. Valstybine kalba nuo 1924 m. faktiškai tapo lenkų kalba.

  Vilniaus krašto teritorija perduota Lietuvai 1939 spalio 10 d.

  Vilniaus krašto teritorija perduota Lietuvai 1940 rugpjūčio 3 d.

  Vilniaus krašto teritorija Baltarusijos SSR sudėtyje nuo 1939 m.

1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijai užpuolus Lenkiją ir jai žlungant, rugsėjo 17 d. Raudonoji Armija įžengė į vakarų Ukrainą, vakarų Baltarusiją ir Vilniaus kraštą. Spalio 10 d. Lietuvos-SSRS sutartimi sovietai perdavė Vilniaus kraštą Lietuvai: 6909 km² teritoriją su 490.000 gyventojų. Spalio 30 d. krašte buvo sudarytos šios apskritys:

Apskritys	Valsčiai
Švenčionėlių apskritis	Dūkšto valsčius Ignalinos valsčius Kaltanėnų valsčius Pabradės valsčius Smalvų valsčius Švenčionėlių valsčius
Valkininkų apskritis	Eišiškių valsčius Rūdiškių valsčius Šalčininkėlių valsčius Turgelių valsčius Valkininkų valsčius Varėnos II valsčius
Vilniaus apskritis	Maišiagalos valsčius Medininkų valsčius Naujosios Vilnios valsčius Nemenčinės valsčius Paberžės valsčius Riešės valsčius Rudaminos valsčius Trakų valsčius

1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos 7-oji sesija nutarė Lietuvos SSR perduoti tą Baltarusijos SSR teritorijos dalį, kurioje gyventojų daugumą sudarė lietuviai. Lapkričio 6 d. prie Lietuvos prijungta dar apie 2600 km², Vilniaus krašto teritorija padidėjo iki 9546 km² ir gyveno 565.400 gyv. Iš Baltarusijos SSR perimtoje teritorijoje sudarytos apskritys ir valsčiai:

• iš Švenčionių apskrities dalies ir Švenčionėlių apskrities – Švenčionių apskritis;
• iš perduotos Pariečės ir Rodūnios rajonų teritorijos – Alytaus apskrities Marcinkonių, Druskininkų ir Rudnios valsčiai;
• iš Varenavo rajono dalies – Vilniaus apskrities Dieveniškių ir Šalčininkų valsčiai.

Kinokronika

• Žygis į Vilnių (1939 m. spalio 27 – 28 d.)

Šaltiniai

• Vilniaus kraštas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
• Vilnijos vartai. [1]