Gamta

Gamta – gyvasis ir negyvasis pasaulis.

Sentencijos

Anksčiau gamta baugino žmogų, o dabar žmogus baugina gamtą. – Ž. Y. Kusto.
Aš gyvensiu galvodamas, jog esu gimęs dėl kitų ir už tai dėkosiu gamtai. – Seneka.
Džiaugsmas matyti ir suprasti yra pati puikiausia gamtos dovana. – A. Einšteinas.
Gamta apsupa žmogų tamsa ir verčia jį amžinai veržtis į šviesą. – J. V. Gėtė.
Gamta be galo nenuosekli. Kartais ji senio galvą užkelia ant jaunų pečių, kitą kartą ugningą širdį paslepia po aštuoniasdešimties metų ledu. – R. V. Emersonas.
Gamta davė žmogui į rankas ginklą – intelekto moralinę jėgą, bet jis gali tą ginklą panaudoti ir piktam, todėl žmogus be dorovinių principų kartu tampa ir brutaliausia laukine būtybe, valdoma žemų lytinių bei skonio instinktų. – Aristotelis.
Gamta eina savo keliu, nepriklausomai nuo ją aprašančių teorijų. – Dž. Sorosas.
Gamta gydo, gydytojas slaugo. – Hipokratas.
Gamta gyvena savo kūriniuose. Tai didis menininkas. – J. V. Gėtė.
Gamta ir auklėjimas panašūs: auklėjimas perdaro žmogų ir sukuria jam antrąją prigimtį. – Demokritas.
Gamta, iš viso to, kas galima, sukuria geriausiai. – Aristotelis.
Gamta juokauti nemėgsta, ji visada teisinga, visada rimta, visada griežta; ji visuomet teisi. Klysta ir apsirinka tik žmonės. – J. V. Gėtė.
Gamta moko taip neįkyriai, jog mes per vėlai sužinom, kad ji – mūsų mokytoja. – V. Karalius.
Gamta mums parodo tik liūto uodegą. Tačiau nėra abejonių, kad kartu su ja egzistuoja ir liūtas, net jeigu jis visas žmogaus akiai negali pasirodyti dėl savo milžiniško dydžio. – A. Einšteinas.
Gamta negyvena nei praeitimi, nei ateitimi: ji – amžina dabartis. – V. Karalius.
Gamta nekenčia plepių. – Ž. Renaras.
Gamta nemėgsta tuštumos, ją išdalija žmonėms. – V. Karalius.
Gamta neturi kalbos padargų, bet sukuria liežuvius ir širdis kalbai bei jausmams. – J. V. Gėtė.
Gamta niekados mūsų neapgaudinėja; tik mes patys nuolat apsigauname. – Ž. Ž. Ruso.
Gamta nieko nedaro tuščiai. – I. Niutonas.
Gamta skuba pačiu didžiausiu greičiu – pamažu. – V. Karalius.
Gamta sukūrė mirtį, kad turėtų daug gyvybės. – J. V. Gėtė.
Gamta tarsi nori, kad viena lytis kitoje ieškotų gėrio ir grožio. – J. V. Gėtė.
Gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas. – J. V. Gėtė.
Gamtoje pasitaiko stebėtinų reiškinių – smegenų sukrėtimas ... O smegenų tai nėra! – V. Karalius.
Gamtos dėsniams žmonės paklūsta net tada, kai kovoja prieš juos. – J. V. Gėtė.
Gamtos karūna yra meilė. Ji kuria skirtumus tarp visų būtybių, tarsi norėdama viską į save sugerti; ji viską išskiria, kad vėl viską sujungtų. Keli lašeliai iš meilės taurės atlygina visą kupiną kančių ir rūpesčių gyvenimą. – J. V. Gėtė.
Gamtos neįmanoma užklupti nevalyvos ir nerūpestingai apsirengusios, ji visuomet žavi. – R. V. Emersonas.
Gamtos vainikas – Meilė. – J. V. Gėtė.
Gebėjimas kurti – tai didžiausia dovana, kuria gamta apdovanojo žmogų be galo ilgoje evoliucijoje. – V. Engelgartas.
Įrankiai ir jų naudojimosi būdai kinta, o gamta ir jos reiškiniai visados vienodi. – Vang Čungas.
Yra aukščiausias taškas, kur menas, gamta ir dorovė susilieja. – Š. O. de Sent Bevas.
Jei gamta turėtų tiek dėsnių, kiek valstybė įstatymų, pats Viešpats Dievas nepajėgtų jos valdyti. – L. Bernė.
Kaip mokslininkas aš tikiu, kad gamta yra tobula struktūra, matoma iš priežastingumo ir loginės analizės atskaitos taško. – A. Einšteinas.
Kas yra tiesa? Mūsų sprendimų ir gamtos kūrinių sutapimas. – D. Didro.
Kiekviename žmoguje gamta daigina naudingus pasėlius arba piktžoles; tegu jis laiku laisto juos ir naikina jas. – F. Bekonas.
Mes – durų išradėjai, bet gamta mus įsileidžia tik pro plyšius. – V. Karalius.
Mes gyvename per daug panirę į knygas ir per mažai į gamtą. – A. Fransas.
Mokslas tobulina gamtą, bet pats yra tobulinamas patirties, nes įgimti gabumai panašūs į laukinius augalus, ir juos išauginti padeda mokslo užsiėmimai; o mokytumas brėžia pernelyg bendras gaires, jei jos nepatikslinamos patirties. – F. Bekonas.
Moksliniai tyrimai yra pagrįsti prielaida, kad visi įvykiai, įskaitant žmonijos veiksmus, yra nulemti gamtos dėsnių. – A. Einšteinas.
Moteris – tai luošas, gamtos sužalotas vyras. – Aristotelis.
Mus supanti didingoji gamta sugeba sukelti didingų minčių ir poelgių. – J. V. Gėtė.
Nei sotis, nei alkis, nei niekas kita negerai, jei peržengia gamtos nustatytą ribą. – Hipokratas.
Net savo nuostabiausiomis svajomis žmogus negali sukurti ko nors puikesnio už gamtą. – Ž. B. Lamarkas.
Nėra ribų fantazijai, nėra sienų proto skvarbumui, nėra ribų technikos jėgai, įveikiančiai gamtą. – A. Fersmanas.
Pasiilgusi žmonių, panašių į save, gamta susikuria sau vieną kitą genijų. – V. Karalius.
Senovėje turtingiausios buvo tos šalys, kurių buvo dosnesnė gamta; dabar turtingiausios tos, kurių veiklesnis žmogus. – H. T. Boklis.
Šeima – vienas iš gamtos šedevrų. – Dž. Santajana.
Visa, ką matai ir kame glūdi dieviškų ir žmogiškų dalykų visuma, yra vieninga; mes esame didelio kūno nariai. Gamta sukūrė mus brolius, pagimdydama iš to paties ir tam pačiam tikslui. Ji įskiepijo mums abipusę meilę ir polinkį bendrauti. Ji nustatė, kas yra teisinga ir leistina. Pagal jos įstatymus blogiau yra kam nors kenkti negu pačiam patirti skriaudą. Tegu jai įsakius, bus ištiesta ranka žmogui, kuriam reikia pagalbos. Tegu ir širdyje ir lūpose bus žodžiai: Kadangi esu žmogus, tai ir manau, Jog visa žmogiška nesvetima ir man. – Seneka.
Žmogaus elgesys gamtoje – jo sielos veidrodis. – V. Bergas.
Žmogaus negali nedominti gamta, jis susijęs su ja tūkstančiais nepertraukiamų gijų – jis jos sūnus. – I. Turgenevas.
Žmogus – gamtos tvarinys, jojantis jai ant sprando. – J. Laucius.
Žmogų sukuria gamta, bet išugdo ir subrandina visuomenė. – V. Belinskis.
Žmonės, kenčiantys dėl trūkumų, ypač dvasios sferoje, dažniausiai apie save sudaro perdėtą nuomonę. Šitaip, atrodo, geradarė gamta visiems, ką ji nuskriaudė savo aukščiausiomis dovanomis, pasiunčia puikybę kaip papildomą resursą, išlyginantį trūkumus. – J. V. Gėtė.
Žvelk giliau, giliau į gamtą, ir tada suprasi viską geriau. – A. Einšteinas.