Sintezatorius
 Sintezatorius Oberheim OB12 | |
| Elektrinis instrumentas | |
|---|---|
| Išsivystė | 1950-1960 m. |
Sintezatorius (gr. Syntithetai) − aparatas, galintis generuoti elektroninį signalą ir juo manipuliuoti muzikos kūrimui, įrašymui, atlikimui.
Veikimo principas
redaguotiPirmieji muzikiniai sintezatoriai buvo analoginiai. Juose elektroninį audiosignalą kūrė vienas ar keli generatoriai, dar vadinami osciliatoriais (VCO), signalas pereidavo elektriškai valdomų filtrų grandinę, amplitudės moduliatorius (ADSR), kurie valdo garso dinamiką: A (Attack – ataką), D (Decay – slopimą), S (Sustain – palaikymą) ir R (Release – galutinį slopmą) ir efektų bloką. Pačių osciliatorių generuojamo tono aukštis priklauso nuo klaviatūros bloko generuojamos įtampos lygio – taip keičiasi viso instrumento tonas. Atitinkamai, varijuojant įtampos lygiu, paduodamu iš klaviatūros ir kito, žemesnio dažnio oscilatoriaus, valdomas filtras (VCF), tuo pačiu keičiasi instrumento tembras. Įvairiai sujungiant laidais atskirus instrumento modulius, arba keičiant lygius rankenėlių ir jungiklių pagalba gaunama praktiškai neribota skambesių įvairovė.
Istorija
redaguoti
Pirmasis analoginis elektrinis sintezatorius atsirado 1876 metais, tačiau tik 1950–1960 metais, panaudojus analoginių kompiuterių technologijas tapo įmanoma sukurti sintezatorių, gebantį realiame laike generuoti muzikinį garsą ir jį panaudoti įrašų studijose. Didelį indėlį įnešė tokie mokslininkai, kaip Ivor Darreg, Evgeny Murzin, Daphne Oram, firma RCA, BBC, Don Buchla, Hugh Le Caine, Raymond Scott, Paul Ketoff. 1964 metais Robert Moog iš firmos RCA pristatė pirmąjį sintezatorių, kuris iš tikrųjų buvo panašesnis į muzikos instrumentą, o ne į sudėtingą studijinį prietaisą. Jo analoginis sintezatorius Minimoog 1970 metais tapo tikra legenda ir net šiuo metu, po ilgos pertraukos, sėkmingai atnaujintas ir modernizuotas vėl plačiai naudojamas muzikantų.
Atsiradus mikroprocesoriams analoginius sintezatorius pakeitė polifoniniai skaitmeniniai sintezatoriai, kuriuose naudojami kiti garso sintezės metodai: FM, PCM, PDS, WTS ir kitokie, bei tikri, studijoje įrašyti garsai. Tokie instrumentai visiškai tiksliai atkartoja įrašytus natūralių instrumentų garsus, kartu turi neribotas galimybes jungti juos su sintetiniais garsais. Šiuolaikiniai koncertiniai sintezatoriai – tai naujausių kompiuterinių technologijų ir akustikos mokslo sintezės rezultatas.
Lietuvoje
redaguotiBene pirmieji analoginiai sintezatoriai Lietuvoje pagaminti radijo inžinierių – elektroninės muzikos technologijų mėgėjų pastangomis. Apie 1978–1982 metus Rimvydas Velykis sukonstravo studijinį modulinį analoginį sintezatorių bei kelias modifikacijas mobilių koncertinių sintezatorių, kartu su konstruktoriumi Algimantu Jovaiša – daug kitų elektroninių muzikos instrumentų, maždaug tuo pačiu laikotarpu inžinierius Orūnas Urbonas – styginių instrumentų sintezatorių, inžinierius R. Varnas – elektroninį mušamųjų instrumentą, kiti inžinieriai daugiau dirbo elektroninių priedėlių ir koncertinės aparatūros srityse.
