Carta Marina

Carta Marina (lot. Jūros žemėlapis – vienas seniausių ir patikimiausių Šiaurės Europos žemėlapių. Jame pavaizduotų geografinių objektų gausa leidžia šių dienų tyrinėtojams susidaryti aiškesnį vaizdą apie viduramžių gyventojų geografines ir istorines žinias.

Žemėlapio istorija

Žemėlapį (jo visas pavadinimas: Carta marina et Descriptio septemtrionalium terrarum ac mirabilium rerum in eis contentarum, diligentissime elaborata Annon Domini 1539 Veneciis liberalitate Reverendissimi Domini Ieronimi Quirini) per dvylika kruopštaus darbo metų nupiešė Švedijos bažnyčios veikėjas, diplomatas ir rašytojas Olaus Magnus (1490–1557 m.). Informacijos šaltiniu buvo Skandinavijos jūrininkų žemėlapiai ir Ptolemėjaus Geographia.

Pirmosios kopijos buvo išspausdintos Venecijoje 1539 m. ir skirtos Venecijos respublikos patriarchui Hieronymo Quirino (Jeronimui Kvurinui), kurio dėka O. Magnus galėjo darbą užbaigti. Buvo paruoštos devynios medinės 55x40 cm dydžio klišės, kuriomis išspaudinti devynis žemėlapio gabalai. Juos, sužymėjus raidėmis nuo A iki I, bei susiuvus tarpusavyje ir gimė garsusis žemėlapis, kurio išmatavimai – 1,70 x 1,25 m (plotis x aukštis). Po devintosios kopijos popiežius Paulius III uždraudė toliau platinti žemėlapį. Nors draudimas galiojo tik dešimčiai metų, Carta Marina pamažu buvo visai užmiršta ir 1574 m. Josias Simleris ją paminėjo jau paskutinį kartą.

1886 m. vieną iš žemėlapio kopijų Miuncheno valstybinėje ir dvaro (dabar Bavarijos Valstybinėje) bibliotekoje atsitiktinai rado Oskaras Breneris. Antrasis žemėlapis 1961 m. buvo surastas Šveicarijoje ir už 150 000 Švedijos kronų parduotas Upsalos universiteto Carolina Rediva rinkiniui. Vertingas yra ne tik pats detalus žemėlapis, bet ir jo komentaras – knyga Historia de Gentibus Septentrionalibus („Šiaurės tautų istorija“), kurioje vaizduojama daugiau nei 100 miniatiūrų.

Šiame unikaliame Atgimimo laikotarpio žemėlapyje pirmą kartą detaliau pavaizduota ir Lietuva. Prieš tai krašto žemėlapį buvo nupiešę tik Klaudijus Ptolemėjus (II a.) ir Abrahamas Cresquesas (1375 m.).

Olafo Magnuso (1490–1557) žemėlapis Carta Marina

Pavaizduoti kraštai

Žemėlapis apima šias sritis (einant iš kairės į dešinę ir iš viršaus žemyn)-

• A dalis:
  • Grenlandiją ir Islandiją;

• B dalis:
  • Šiaurės Skandinaviją;

• C dalis:
  • Šiaurės Suomiją ir Šiaurės Rusiją ;

• D dalis:
  • Šiaurės jūros salas;

• E dalis:
  • Skandinavijos centrinę dalį;

• F dalis:
  • Pietų Suomiją;

• G dalis:
  • Rytų Didžiąją Britaniją, Šiaurės-Vakarų Vokietiją ir Šiaurės Olandiją;

• H dalis:
  • Pietinę Švediją, Daniją, Šiaurės-Rytų Vokietiją ir Vakarų Prūsiją;
    • Šioje dalyje pavaizduori Prūsijos miestai: Tolkiemis (Tolkiemit) ir kt. Jūros pakrantėje nupieštas gintaro rinkėjas, pažymėtas raidele D.

• I dalis:
  • Estiją, Vakarų Rusiją, Livoniją, Kuršą, Žemaitiją, Lietuvą ir Rytų Prūsiją.
    • Šioje Carta Marina dalyje pavaizduoti Lietuvos miestai: Klaipėda (Memel), Varniai (Varna), Tauragė (Tanragh), Vindburgas/Vintborg – nebeegzistuojanti kryžiuočių pilis), Kaunas (Cavn), Vilnius (Vilna). Dėl kai kurių vietovių vaizdavimo abejojama (pvz., Šiaurės Lietuvos esantis neįvardintas ežeras galėtų būti Platelių ežeras su pilimi saloje). Gana tiksliai atvaizduotas Nemunas ir Neris (FlvVil). Stambesniu masteliu pavaizduoti Vytis ir Lenkijos karalystės herbai, abiejų valstybių karalius Žygimantas Augustas. Dešinėje pusėje išvardytos iš ``Skandinavijos kilusios`` tautos, tarp kurių ir žemaičiai.

Nuorodos

• Carte Marine žemėlapis
• Švedijos Karališkosios bibliotekos digitalizuotas žemėlapis (angl.)
• Žemėlapio atsiradimo istorija (Žurnalas Oceanography 2003 m. Nr. 4) (angl.)
• Pranešimas apie Oskaro Brenerio atrastą žemėlapį (vok.)