Žaliakalnis
| Žaliakalnis | ||
|---|---|---|
| Vietovė prijungta prie miesto 1919 m. | ||
  Žaliakalnis |
||
| 54°54′29″š. pl. 23°55′26″r. ilg. / 54.908°š. pl. 23.924°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Kauno apskritis
| |
| Savivaldybė |  Kauno miesto savivaldybė
| |
| Seniūnija | Žaliakalnio seniūnija | |
 Vikiteka |
Žaliakalnis | |
Žaliakalnis – Kauno miesto dalis, į šiaurės rytus nuo Senamiesčio ir Naujamiesčio, tarp Neries ir Girstupio slėnių; šiaurinėje ir šiaurės rytinėje dalyje ribojasi su Kalniečių rajonu, Murava, Dainava.[2] Vienas didžiausių Kauno gyvenamųjų rajonų.
Žaliakalnyje yra Prisikėlimo bažnyčia, Kauno Mažoji Kristaus Prisikėlimo bažnyčia ir Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (pastatyta 1936 m., inž. Antanas Bistrickas), sentikių Kauno Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė (pastatyta 1906 m.), išlikusi Žaliakalnio sinagoga (pastatyta 1858 m., Vaisių g. 30) ir Žaliakalnio žydų kapinės (įkurtos 1832 m., nuo 1998 m. - Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre), Art deco stiliaus Lenartavičių koplyčia, Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija (1937 m.), funikulierius (veikia nuo 1931 m.), „Saulės“ gimnazija, pradinė mokykla, Kauno municipalinė biblioteka (nuo 1939 m.) ir apskrities biblioteka (nuo 1950 m.), kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras (nuo 1939 m.), Ąžuolyno parkas, Ledo arena, futbolo maniežas, S. Dariaus ir S. Girėno sporto kompleksas, Kauno meno mokykla, Lietuvos sporto universitetas.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Senovėje Žaliakalnio teritorija buvo apaugusi mišria lapuočių giria. Per ją į Neries upę tekėjo vandeningas Raginės upelis. Kairiąja Neries krantine ėjo kelias iš Kauno senamiesčio į Jonavą. Prie jo, kalno papėdėje ir šlaituose, XVII a. pradėjo kurtis pirmieji Žaliakalnio gyventojai. Iškirtus lapuočių mišką, Žaliakalnis buvo apgyvendintas trimis savarankiškai besikuriančiais rajonais: Antakalniu, Ragine ir Naujapiliu.[3] Šiaurinėje dalyje, šlaite virš dabartinės Jonavos gatvės, vėliau įsikūrė darbininkų varguomenės lūšnų kvartalas, vadintas Brazilka, Argentinka. Pro Žaliakalnį į šiaurės rytus ėjo svarbus kelias, kuriuo XIX a. viduryje nutiestas Kauno–Ukmergės–Daugpilio–Peterburgo plentas. Tada abiejose jo pusėse ėmė dygti nauji namai. 1871 m. prie miesto prijungta vakarinė Žaliakalnio dalis, 1889 m. – didžioji dalis, drauge su dabartiniu Vytauto kalnu, 1919 m. – visas Žaliakalnis prijungtas prie Kauno. 1871 m. įkurtas pramogų parkas, nuo 1919 m. – Vytauto parkas.
XIX a. Žaliakalnis buvo apaugęs mišriu lapuočių mišku, susiliejusiu su Kauno Ąžuolyno sengire. 1889 m. ši teritorija buvo prijungta prie Kauno, tačiau statybos beveik nevyko, kadangi didžioji žemės dalis priklausė Kauno tvirtovei, prie dabartinio Radvilėnų plento stovėjo 7-ojo dragūnų pulko kareivinės. Šalia jų buvusi aikštė naudota kariuomenės pratyboms ir paradams. 1905 m. Vytauto parko šlaite pastatyta įtvirtinta betoninė komendanto slėptuvė, 1913 m. dabartinėje Perkūno alėjoje – automobilių garažas ir dirbtuvės. 1913–1915 m. pastatytas storasienis betoninis kibirkštinės radijo stoties pastatytas ir raudonų plytų namas jos darbuotojams – XX a. tarpukariu ten veikė Kauno radijo stotis.[4]
Galutinai Žaliakalnis susiformavo po Pirmojo pasaulinio karo iki 1940 metų. Kauno savivaldybės iniciatyva 1923 m. sudarytas miesto suplanavimo projektas [5], kurį parengė iš Kopenhagos pakviestas inžinierius Peteris Marius Frandsenas drauge su inžinieriumi Antanu Jokimu. Žaliakalniui plane buvo numatyta ypatinga funkcija. Šis miesto rajonas turėjo tapti administraciniu laikinosios sostinės centru: Vytauto kalne planuota pastatyti Universiteto kompleksą, geometriniame Žaliakalnio centre – Prezidentūros, Seimo ir Vyriausiojo teismo rūmus, Aušros g. ir Savanorių pr. sankirtoje – kareivines bei aikštę paradams.
Realizuotas tik plano fragmentas tarp Vydūno alėjos, Radvilėnų plento ir Petrausko gatvės, nes žemė čia priklausė valstybei (buvusios miesto ganyklos), tad neiškilo kliūčių planingai formuoti gatvių tinklą ir užstatymą. Trapecijos formos rajonas suskirstytas į kvartalus, kuriuose suplanuoti 187 sklypai. Dauguma statomų namų pasižymėjo modernia stilistika. Mediniuose ir mūriniuose 1-2 aukštų pastatuose įrengti vienas ar keli butai. Pagal išankstinį planą atskiros gatvės apsodintos skirtingų rūšių medžiais, erdviuose sklypuose palikta vietos sodams.
Netoli miesto centro besikuriantį rajoną pamėgo to meto inteligentai. Vaizdingame šlaite 1923 m. įspūdingą namą, pramintą „Baltąja vila“, pasistatė architektas Feliksas Vizbaras (Kauko al. 2), ministras pirmininkas Juozas Tūbelis (Dainavos g. 1). Žaliakalnyje gyveno valstybės veikėjai: parlamentarė Magdalena Draugelytė-Galdikienė (Savanorių pr.), Vasario 16-sios akto signataras Petras Klimas (Radastų g.), diplomatas Juozas Purickis (Vaižganto g. 14), Lietuvos statistikos departamento direktorius dr. Domas Micuta (Vydūno al. 53). Čia gyveno muziejininkas Paulius Galaunė (Vydūno al. 2, arch. Arnas Funkas), plano autorius Antanas Jokimas (Vydūno al. 17); literatai Kazys Binkis (Vydūno al. 45), Vincas Mykolaitis-Putinas ir Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė (Vaižganto g. 14, Vaižganto g. 36), Salomėja Nėris (Vaižganto g. 14, Dainavos g. 6), Henrikas Radauskas, Vytautas Montvila (Č. Sasnausko g.), Antanas Šmulkštys (Vaižganto g. 10), Vincas Krėvė-Mickevičius (Vydūno al. 47) ir Balys Sruoga (B. Sruogos g. 21, arch. Vladimiras Zubovas), Antanas Vienuolis (P. Višinskio g. 8/3); keliautojas, publicistas Matas Šalčius (Minties ratas 53); Valstybės teatro solistai Kipras Petrauskas (K. Petrausko g. 31), Antanas Sodeika (P. Vaičaičio g. 2), Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė (Vydūno al. 2); aktorės Unė Babickaitė-Graičiūnienė (Vaižganto g. 14), Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė (K. Petrausko g. 31); muzikas Viktoras Kuprevičius; dailininkai Marcė Katiliūtė (Širvintų g. 64), Antanas Samuolis (Vaisių g. 16), Vladas Didžiokas ir Barbora Gorochova-Didžiokienė (A. Mackevičiaus g. 43), Jonas Šileika (Žalioji g. 31), Adomas Galdikas (Savanorių pr.), Juozas Zikaras (J. Zikaro g. 3), Petras Kalpokas ir Rimtas Kalpokas (Žemaičių g. 74); aviacijos karininkas Ignas Adamkavičius (Kudirkos al. 4a) ir kt.
Du šio laikotarpio pastatai – Č. Pacevičiaus mūrinė vila (Vydūno al. 59, statybos techniko V. Kopylovo projektas) ir A. Jančausko medinė vila (Minties ratas 51, statybos technikas Jonas Varneckis) – Kauno Miesto valdybos sprendimu premijuoti už išraiškingą architektūrą. Namų savininkams ne tik įteiktas pagyrimo lapas, bet ir vieneriems metams atleisti nuo mokesčių už premijuotą turtą.
Tarpukario Žaliakalnyje (taip pat buvo žinomas kaip Žaliasis Kalnas) vyravo gyvenamieji namai, tačiau statyta ir kitos paskirties pastatų bei statinių. 1919 m. prie Kauno miesto prijungta šiaurės rytinė Žaliakalnio teritorija. 1925 m. įrengtas pirmasis Lietuvoje stadionas. 1928 m. ant kalno iškilo korporacijos Neo-Lithuania rūmai (arch. Edmundas Frykas). 1931 m. pradėjo veikti elektrinis keltuvas. 1935–1936 m. natūralios griovos vietoje įrengti Kauko laiptai (arch. Stasys Kudokas). 1937 m. duris atvėrė Jono Jablonskio pradžios mokykla. Tais pačiais metais III gimnazija iš miesto centro įsikraustė į naują pastatą Aukštaičių gatvėje. 1938 m. atidarytas Zoologijos sodas. 1939 m. pastatyta Kauno sporto halė (inž. Anatolijus Rozenbliumas) ir VDU Klinikų kompleksas (arch. Urbain Cassan, Elie Ouchanof). 1940 m. pastatyta, bet nespėta įrengti Prisikėlimo bažnyčia (arch. Karolis Reisonas). Žaliakalnyje buvo įsikūrusios dvi užsienio valstybių pasiuntinybės: Italijos (Vydūno al. 13) ir Šveicarijos (Vydūno al. 15/1) bei Japonijos konsulatas (Vaižganto g. 30).
Iki 1940 m. Žaliakalnis buvo lietuviškiausia Kauno miesto dalis. Visuose rajone esančiuose sklypuose, išskyrus kelis, buvo pastatyti gyvenamieji namai. Aiškios paskirties neturėjo tik teritorija, esanti tarp Gėlių rato ir Vydūno alėjos. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje architektas A. Jokimas siūlė čia statyti Prisikėlimo bažnyčią, tačiau jo minčiai nebuvo pritarta, sklypas liko tuščias.
Pagal P. M. Frandseno ir A. Jokimo planą suformuota teritorija vienintelė Kaune ir bene visoje Lietuvoje turi taisyklingą geometrišką sandarą. 1999 m. spalio 28 d. dalis Žaliakalnio teritorijos įtraukta į LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių urbanizuotų vietovių sąrašą.[7] 2004 m. gruodžio 28 d. į registrą įrašyta Petro Vileišio aikštė, kurioje 1924 m. vyko pirmoji Lietuvos Dainų šventė.[8] 2006 m. gegužės 16 d. į registrą įtrauktas Ąžuolyno parkas.[9]
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |
|---|---|
| 1983 m. | Lenino rajonas |
| 2000– | Žaliakalnio seniūnija |
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1923 m. buvo 15232 gyventojai.
Žymūs žmonės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Danielius Dolskis (1891–1931), šlagerių dainininkas, palaidotas Žaliakalnio žydų kapinėse;
- Balys Sruoga, dramaturgas
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ „Žemėlapis koordinatėmis 54.91 ir 23.92“ (Map). Baltic Maps. „Jāņa sēta“ Ltd. Nuoroda tikrinta 2021-10-12.
- ↑ http://renginiai.kvb.lt/view_album.php?set_albumName=album10 Archyvuota kopija 2008-01-30 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Nijolė Lukšionytė. Knyga „Kauno savasties ženklai“. Sudaryta Rimantė Tamoliūnienė. – Kaunas, 2009. // psl. 134
- ↑ Algimantas Miškinis. Urbanistinė raida. Kauno architektūra. – Vilnius: Mokslas, 1991. – p. 22. – ISBN 5-420-00641-3
- ↑ Stanišauskas, Gediminas (2004-04-10). „Buvusioje Italijos ambasadoje šeimininkauja benamiai“. kauno.diena.lt. Kauno diena. Nuoroda tikrinta 2024-08-03.
- ↑ http://195.182.68.156/DB/pilnas.jsp?mc=22148[neveikianti nuoroda]
- ↑ http://195.182.68.156/DB/pilnas.jsp?mc=10721[neveikianti nuoroda]
- ↑ http://195.182.68.156/DB/pilnas.jsp?mc=17381[neveikianti nuoroda]
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Bendruomenės centro svetainė[neveikianti nuoroda]
- Sakiniai iš Žaliakalnio
- Žaliakalnis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 634
- Žaliakalnis. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 280 psl.
