Archyvas
Archyvas (lot. archivum < gr. αρχείο(ν), archeío(n) 'senovinis') – įstaiga ar įstaigos, įmonės, organizacijos skyrius, kuris kaupia, saugo, tvarko, registruoja, moksliškai tiria ir naudoja įvairius dokumentus, taip pat bet kokių institucijų ar asmenų veiklos dokumentų visuma (fondai); pastatai ar jų dalys, kuriuose laikomi dokumentai. Archyvai yra valstybiniai (centriniai, vietiniai), žinybiniai, bažnytiniai, partiniai, korporatyviniai, privatūs (juridinių asmenų), asmeniniai (fizinių asmenų), šeimų, giminių.
Archyvų darbo teoriją, metodiką, jų istoriją tiria archyvistika, jos dalis archyvotyra tiria archyvus ir jų fondų istoriją, t. p., vertina archyvinius dokumentus.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Archyvai atsirado kartu su valstybe ir rašto plitimu. Seniausieji archyvai rasti senovės Rytų valstybėse (3 tūkst. pr. m. e.). Vergovinėms valstybėms būdingi žynių, karalių (rūmų), miestų bendruomenių, privatūs archyvai ir archyvai – bibliotekos. Ankstyvaisiais viduramžiais Europoje susikūrė barbarų karalių, Bažnyčios hierarchų, didikų archyvai, kurie buvo kilnojami kartu su raštine. Svarbiausius dokumentus saugodavo ižde. Didžiausią ir geriausią tų laikų archyvą turėjo Bizantijos imperatoriai, tačiau jis neišliko – likučiai dingo XV a. viduryje. Ankstyvųjų viduramžių didžiausi archyvai buvo Romoje popiežių (vėliau – Vatikano, įkurtas apie IV a.). V a. antroje pusėje – VI a. pradžios pradėti kaupti vienuolynų archyvai. Dauguma ankstyvųjų viduramžių archyvų sunyko.
X a. – XI a. atsirado miestų ir notarų archyvai. Centralizuojantis valstybėms karalių archyvai perimdavo provincijų ir feodalų archyvus. XII a. pabaigoje Prancūzijoje susikūrė vienas vertingiausių viduramžių Europos archyvų – Trésor dės Chartes (Chartijų lobynas). Daugiau archyvų išlikę nuo XIV a. Renesanso ir Reformacijos laikais feodalai, Bažnyčia, miestiečiai naudojo archyvų dokumentus per tarpusavio kovas turtiniams ginčams spręsti.
Valstybiniai archyvai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XVIII a. pradėjo kurtis šiuolaikiniai valstybiniai archyvai. Itin jų tvarkymą pakeitė Prancūzijos revoliucija. 1789 m. Prancūzijoje įkurtas Nacionalinis archyvas, kuris 1794 m. Konvento dekretu buvo paskelbtas šalies centriniu valstybės archyvu. Tai vienas didžiausių pasaulyje archyvų. Jam turėjo būti perduodami visi naujos įstatymų leidybos ir istorijos dokumentai žemės ir teismų klausimais. Provincijose šią medžiagą turėjo kaupti departamentų archyvai. Istorijos požiūriu vertingi dokumentai buvo atiduodami Prancūzijos nacionalinei bibliotekai Paryžiuje – taip susikaupė vienas didžiausių rankraštynų pasaulyje, archyvų fondai tapo prieinami tyrinėtojams – įsigalėjo archyvų viešumo principas. XVIII a. – XIX a. kūrėsi Rusijos valstybės archyvai. XIX a. antroje pusėje prie Prancūzijos švietimo ministerijos įkurtos archyvų valdymo įstaigos.
Prancūzijos pavyzdžiu 1875 m. savo archyvus pertvarkė Olandija, Prūsija, 1879 m. Belgija, vėliau Danija, Bavarija, 1838 m. iš dalies savo archyvus pertvarkė Didžioji Britanija, 1861 m. Italija ir kitos valstybės. Nuo 1881 m. tyrinėtojams prieinamas Vatikano archyvas. 1919 m. įkurtas pirmasis Vokietijos valstybės archyvas (Reichsarchiv). 1934 m. įkurtas JAV Nacionalinis archyvas, kuris kaupia federalinės vyriausybės žinybų dokumentus. Valstijų, grafysčių ir kiti vietiniai archyvai centrinei administracijai nepavaldūs.
Archyvai karuose
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Per Pirmąjį pasaulinį karą nemažai dokumentų dingo. Po karo kai kurios valstybės dalį archyvų pagal priklausomybę perdavė kitoms, daugiausia naujoms, valstybėms (Austrija – Čekoslovakijai, Lenkijai, Jugoslavijai, Vengrijai, Belgijai, Olandijai; Vokietija – Lenkijai, Prancūzijai, Belgijai; Tarybų Rusija – Lenkijai, Latvijai, Lietuvai). Užsimezgė archyvų tarptautinis bendradarbiavimas.
Po 1917 m. bolševikinio perversmo Rusijos archyvai radikaliai pertvarkyti, jie 1918 m. vyriausybės dekretu centralizuoti, sukurtas valstybės archyvų fondas. 1938 m. visa TSRS archyvų sistema perduota NKVD žinion. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo sunaikinta daug Vidurio ir Rytų Europos, ypač Lenkijos ir TSRS archyvų, labai nukentėjo Vokietijos, Prancūzijos, Italijos archyvai. Iš okupuotų kraštų naciai daug archyvų išvežė į Vokietiją. Po karo tie archyvai kartu su Vokietijos archyvais atiteko sąjungininkams.
TSRS dalį archyvų perdavė Vokietijos Demokratinei respublikai, Lenkijai, Vengrijai, Prancūzijai, bet daug Vokietijos, Lenkijos, netgi Prancūzijos archyvų išvežė į Maskvą. Vakarų sąjungininkai Berlyne–Daleme sudarė specialią archyvų komisiją, kuri grąžino Prancūzijai, Italijai, VFR ir kitoms valstybėms dalį archyvų. Svarbiausių nacių institucijų archyvai buvo išvežti į JAV, mikrofilmuoti ir dalis jų grąžinta VFR. Kai kurių Vokietijoje rastų archyvų JAV negrąžino, pav., TSRS negrąžintas Smolensko srities TSKP archyvo, Lietuvai negrąžintas Jidiš mokslo instituto archyvas, arba IYVO. Lietuvai negrąžintas ir dar Rusijos imperijos karo grobis – Lietuvos Metrika.
Šiuolaikinė sistema
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po karo Europoje pradėta perimti valstybės žinion asmenų, privačius archyvus. Centralizuotai archyvus tvarko Prancūzija, Belgija, Olandija, Vokietija, Skandinavijos valstybės, t. p. visos Rytų Europos valstybės, kurių archyvistikai įtakos turėjo TSRS. Didžiojoje Britanijoje, JAV, Šveicarijoje archyvai necentralizuoti. Nacionaliniai archyvai sukurti daugumoje Azijos ir Afrikos šalių, didžiausi – Ankaros, Delio, Kairo. Bet čia, kaip ir Lotynų Amerikos valstybėse, nėra vienos archyvų sistemos. Japonijoje apskritai nėra valstybinių archyvų.[1]
Paplitus informatikai ir informacinėms technologijoms daugelis archyvų sukauptų fondų skaitmeninami ir nuotoliniu būdu tampa prieinami visiems besidomintiems. Išplitus internetui atsirado ir nauja archyvų forma – virtualus archyvas. 1996 m. San Franciske įsteigtas Interneto archyvas.
Prie UNESCO 1948 m. įsteigta Tarptautinė archyvų taryba, kuri leidžia žurnalą „Archivum“, rengia archyvistų kongresus. Nuo 1954 m. vyksta „Archyvų apvaliojo stalo“ tarptautinės konferencijos.
Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Archyvai Lietuvoje.
Lietuvoje archyvai pradėti kaupti XIII a. pirmoji pusėje. Seniausias išlikęs yra didžiojo kunigaikščio (valstybės) kanceliarijos 1367–1795 m. archyvas, XVIII a. pavadintas Lietuvos Metrika. Iki XIX a. pradžios Lietuvoje taip pat veikė bažnytiniai ir dvarų archyvai. Po 1795 m. Lietuvoje ėmė kauptis Rusijos administracinių įstaigų žinybiniai archyvai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui daug senųjų iki 1700 m. datuojamų dokumentų buvo išgabenti į Rusiją, dalis Lietuvos archyvų 1919 m. Lenkijai okupavus Vilnių, buvo išgabenti į šią valstybę. 1921 m. spalį Kaune įsteigtas Centralinis valstybės archyvas. Jame buvo saugomi grąžinami iš Rusijos fondai, t. p. Kaune išlikusios gubernijos valdybos, žandarų ir kitų rusiškų įstaigų fondų dalys bei suvežti į Kauną dvarų archyvai. TSRS 1940 m. birželį okupavus Lietuvą archyvai buvo pertvarkyti pagal TSRS modelį, juos imta centralizuoti. Nacių okupacijos metais dalis dokumentų vėl grąžinta įstaigoms, dalis išvežta į Vokietiją. Per karą įstaigų archyvuose dingo daugiau, kaip 2 mln. bylų, į Vokietiją išvežta daugelis Lietuvos žydų archyvų, Klaipėdos miesto archyvo dalis – senoviniai dokumentai. TSRS 1944 m. vėl okupavus Lietuvą buvo kaupiami ir tvarkomi archyvų fondai, atkurti apskričių archyvai, tačiau nemažai bylų įstaigose sunyko, archyvų fondai buvo tvarkomi nepakankamai kvalifikuotai, daug archyvinių dokumentų, ypač iš dvarų, vienuolynų archyvų, žuvo arba dingo, buvo specialiai naikinami – permalami popieriaus fabrikuose, grobstomai. Politinio pobūdžio archyvai, pvz., Užsienio reikalų ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Šaulių sąjungos, politinių partijų, nacių okupacijos laikotarpio įstaigų, tyrinėtojams buvo beveik neprieinami. Po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos archyvai, išskyrus du, perėjo Lietuvos Respublikos žinion. Visų archyvų veiklą reguliuoja ir tvarko Lietuvos archyvų departamentas.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Adolf Brennecke: Archivkunde, bearb. und erg. von Wolfgang Leesch, Leipzig 1953, 1970 m.
- Sabine Brenner-Wilczek, Gertrude Cepl-Kaufmann, Max Plassmann: Einführung in die moderne Archivarbeit, Wissenschaftliche Buchgesellschaft (WBG) 2006, 151 Seiten, ISBN 978-3-534-18190-2
- Martin Burkhardt: Arbeiten im Archiv. Praktischer Leitfaden für Historiker und andere Nutzer, Verlag Schöningh, Paderborn 2006 (UTB 2803), 136 Seiten, 12 Abb., 1 Foto, ISBN 3-8252-2803-7
- J. Favier. Les Archives, Paris, 1959 m.
- Bernd Hüttner: Archive von unten. Bibliotheken und Archive der neuen sozialen Bewegungen und ihre Bestände, Verlag AG SPAK, Neu-Ulm 2003, 180 Seiten, ISBN 3-930830-40-X
- Heinz Lieberich: Artikel Archiv, in: Handwörterbuch zur deutschen Rechtsgeschichte, Bd. 1, Sp. 211–217.
- Hans-Joachim Hecker: Artikel Archive, in: Handwörterbuch zur deutschen Rechtsgeschichte, 2. Aufl., Bd. 1, Sp. 285–293, ISBN 978-3-503-07912-4
- H. O. Meisner. Archivalienkunde vom 16 Jh. bis 1918. Leipzig, 1969 m.
- Norbert Reimann (Hg.): Praktische Archivkunde. Ein Leitfaden für Fachangestellte für Medien- und Informationsdienste, Fachrichtung Archiv, Ardey-Verlag Münster 2004, geb., 360 Seiten, ISBN 3-87023-255-2
- Markus Schek (2005): Automatische Klassifizierung und Visualisierung im Archiv der Süddeutschen Zeitung. In: MedienWirtschaft 1/2005, S. 20-24.
- T. R. Schellenberg. The Manugment of Archives, New York, London, 1965 m.
- Steffen Schwalm, Rainer Ullrich: Lexikon Dokumentenmanagement und Archivierung, Berlin 2008, 150 Seiten
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Sigitas Jegelevičius. Archyvas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 733 psl.