Eurotunelis

50°55′22″ š. pl. 1°46′50.16″ r. ilg. / 50.92278°š. pl. 1.7806000°r. ilg. / 50.92278; 1.7806000

Eurotunelis, tunelis per Lamanšą (angl. the Channel Tunnel arba Euro Tunnel, pranc. le tunnel sous la Manche) – geležinkelio tunelis, jungiantis kontinentinę Europą su Britanijos sala, nutiestas per Lamanšo sąsiaurį. Vienas iš žymiausių XX a. statinių. Ilgą laiką buvo ilgiausias pasaulio tunelis (dabar Seikan Tunnel, Japonija).

Tunelio ilgis apie 50,5 km. 37,9 km yra po vandeniu (didžiausias rodiklis).

Statybos pabaiga – 1994.

Ankstesni tunelio projektai

Idėja sujungti kontinentinę Europą su Britanija nebuvo nauja.

1802 m. prancūzų inžinierius Albert Mathieu-Favier pasiūlė tunelio projektą. Juo turėjo važinėti arklių traukiami ekipažai. Numatyta tunelį apšviesti aliejaus lempomis. Kas tam tikrą atstumą buvo numatyti kaminai ventiliacijai, kurie turėjo išlįsti virš vandens. Tunelio samata siekė 1 mln. svarų sterlingų. Šį projektą Napoleonas pasiūlė Anglijai, tačiau vėliau nebuvo tariamasi.

1875 m. vienas pirmųjų metro (Londonas) statytojų Peter William Barlow pasiūlė nutiesti metalinio cilindro formos tunelį Lamanšo dugnu, kuriuo judėtų traukiniai, tačiau projektas buvo atmestas.

1876 m. pagal Prancūzijos ir Anglijos susitarimą vyko geologiniai tyrimai. Gruodžio 21 d. prancūzai pradėjo kasti tunelį netoli Sangat miestelio. 1883 m. kovo 18 darbus teko nutraukti, nes anglai išsigando, jog tai bus lengvas ir paprastas kelias užpulti šalį. Tuo metu tunelio jau buvo iškasta 2026 m anglų ir 1829 m prancūzų pusėse.

1922 m. darbai buvo pradėti iš naujo šalia Folkestone miestelio Anglijoje. Tačiau, iškasus 128 m, tunelio darbai buvo vėl sustabdyti dėl politinių motyvų.

Tunelio statyba

Projektas

Tunelio statybos idėja buvo atnaujinta po II pasaulinio karo. 1957 m. buvo suformuota tyrėjų grupė, kuri 1960 m. rekomendavo iškasti tunelį su dviem pagrindinėm šakom ir viena tarnybine. Šis projektas buvo patvirtintas 1973 m., pradėti tunelio kasybos darbai, tačiau po dvejų metų jie buvo nutraukti iškasus tik 280 m.

1984 m. Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės valdžia suprato, jog nesugebės iškasti tunelio, nepritraukusios privačių investicijų. Pasirinkus vieną iš artimiausių 1973 m. idėjai projektų, abi vyriausybės 1987 m. vasario 12 d. ratifikavo tunelio statybos sutartį.

Tunelis turėjo sujungti Kalė (Prancūzija) ir Folkestone (Anglija) miestus. Įdomu tai, kad šis kelias yra ilgiausias iš tuomet keturių siūlytų. Buvo numatyta tunelį kloti lengvesniame kasti geologiniame kreidos sluoksnyje.

Statyba

Pagrindiniu tunelio rangovu tapo anglų ir prancūzų konsorciumas TransManche Link. Jį sudarė 10 statybos kompanijų ir 5 investiciniai bankai.

Tunelio kasimo darbams buvo suprojektuotos ir pagaminta 11 specialių kasimo mašinų. Jos veikė besisukančio cilindro frezavimo principu ir per 1 sekundę apsisukdavo 2-3 kartus apie savo ašį. Mašinos veikimo metu sienos buvo tvirtinamos specialiais betoniniais segmentais, iš kurių susiformuodavo išorinis tunelio apvalkalas. Apskaičiuota, jog vienos iš betoninių segmentų dalies atkarpa buvo sumontuojama per ~50 min. Taip pat žinoma, jog kasantieji iš Anglijos pusės nutiesdavo apie 150 m per savaitę. Tuo tarpu „prancūziškoji“ pusė – 110 m. Tai lėmė skirtingas gruntas ir mašinų ypatybės. Pasibaigus darbams šias mašinas prancūzai išvežė, o britai su jomis iškasė papildomas atšakas į šonus ir ten paliko.

Tam, kad iš abiejų pusių kasamas tunelis susijungtų tiksliai, buvo naudojama lazerinė pozicionavimo sistema. Padedant šiai sistemai abi pusės susitiko numatytame taške 1990 m. gruodžio 1 d. apie 40 m žemiau sąsiaurio dugno. Nukrypimas buvo palyginus mažas: 358 mm pagal horizontalę ir 58 mm pagal vertikalę. Anglų pusė buvo iškasusi 84 km, o prancūzų – 69 km. Sujungus tunelį, paskutinius metrus anglų ir prancūzų darbininkai prakasė su kirtikliais ir kastuvais.

Tunelio kasimo metu buvo iškasta apie 80 mln. tonų iškasenų. Prancūzai jas išpylė į sąsiaurį, o anglai supylė dirbtinį 360 000 m² pločio Šekspyro vardo iškyšulį, kuriame įrengė parką.

Projektas buvo įgyvendintas per 7 metus. Iš viso jame dalyvavo 13 tūkstančių žmonių.

1994 m. gegužės 6 d. tunelis iškilmingai atidarytas. Juostelę perkirpo Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II ir Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas.

Saugumas

Eurotunelis susideda iš trijų tunelių – du pagrindiniai išorėje ir vienas tarnybinis per vidurį. Visi trys tuneliai kas 375 metrus yra sujungti praėjimais, kurie skirti tunelį prižiūrintiems darbininkams. Avarijos metu jais numatyta evakuoti keleivius. Du pagrindiniai tuneliai kas 250 metrų sujungti specialia ventiliacijos sistema.

1996 m. lapkričio 18 d. pirmosios avarijos metu vežančiame krovininius automobilius traukinyje įvyko gaisras. 34 keleiviai buvo evakuoti į gretimą tunelį, kuriuo juos išvežė prancūzų gelbėjimo komanda. Gaisrininkų komanda gaisrą gesino kelias valandas. Stipriai pažeista apie 200 m tunelio, dar 200 m – dalinai. Tunelio konstrukcijos ir gelbėjimo tarnybų darbo dėka aukų nebuvo.

Antrosios avarijos metu (2001 m. spalio 10 d.) tunelio viduryje dėl techninio gedimo sustojo keleivinis traukinys. Žmonės tunelyje praleido apie 5 valandas ir buvo evakuoti kitu tuneliu.

Transporto sistema

Tuneliu kursuoja traukiniai. Jie gabena keleivius, krovinius. Didžiausias greitis tunelyje sieka apie 350 km/h. Dėl tokio greičio bėgiai įkaista, kuriuos atvėsina speciali šaldymo sistema. Traukiniai yra varomi elektra. Nuo Paryžiaus iki Londono kelionė užtrunka apie 2:35 valandos. Eurostar traukinys patį tunelį pravažiuoja per 20 min., Shuttle traukinys – per 35 min.

Tuneliu kursuoja 4 tipų traukiniai:

Eurostar – greitaeigis keleivinis traukinys, kursuojantis iš Vaterlo gelž. stoties Londone per Garde du Nord Paryžiuje iki Midi/Zuid Briuselyje
Eurotunnel Shuttle – greitaeigis krovininis-keleivinis traukinys, gabenantis automobilius, autobusus, sunkvežimius. Įdomu tai, kad transporto priemonė traukinyje talpinama per apytiksliai 8 minutes, o vairuotojas ir keleiviai lieka savo transporto priemonėje visos kelionės metu.
Krovininis Eurotunnel Shuttle – greitaeigis atviro tipo traukinys, skirtas pervežti sunkvežimiams su priekabomis. Automobilių vairuotojai ir keleiviai pervežami specialiame keleiviniame vagone.
Krovininiai traukiniai – skirti tik kroviniams vežti.

Greitaeigių traukinių greitis tunelyje sumažinamas iki 160 km/h, nors tokių traukinių kreiserinis greitis yra 300 km/h.

2004 metais Eurotuneliu buvo pervežti 2 276 675 keleiviai, 2 101 323 automobiliai, 1 281 207 sunkvežimiai su priekabomis, 63 467 autobusai.

Finansavimas

Finansavimas – viena iš opiausių Eurotunelio problemų. Tunelio statyba kainavo apie 10 milijardų svarų sterlingų. Nors juo pervežama apie 66 % visų geležinkeliais vežamų krovinių iš Europos į Britaniją, tunelis yra nuostolingas.

Nelegalūs migrantai

Tunelis yra gana paprastas būdas patekti į Jungtinę Karalystę. Prancūzijoje, šalia tunelio, buvo įsteigtas migrantų centras, kuriame migrantai laukdavo leidimo vykti į Jungtinę Karalystę. Kai kurie nesulaukę leidimo bandė nelegaliai vykti tuneliu. Yra keli būdai tai padaryti:

Vykti keleiviniu traukiniu. Atidarius tunelį muitininkai beveik netikrindavo keleivių dokumentų. Šiuo metu tai retas patekimo būdas, nes muitininkai dėl didelio migrantų kiekio pradėjo griežčiau tikrinti keleivių dokumentus.
Vykti krovininiame konteineryje. Tai populiariausias būdas, bet kartu ir pavojingas. Viename traukinyje buvo rasti uždusę 52 azijietiškos kilmės žmonės.
Pereiti tunelį. Sunkiausias ir pavojingiausias būdas. Per visą tunelio istoriją tik keliems žmonėms pavyko pereiti tunelį.

Nuorodos

Vikiteka: Eurotunelis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Eurotunnel
Tunelio istorija Archyvuota kopija 2011-04-10 iš Wayback Machine projekto.