Karelijos Respublika
| Karelijos Respublika Республика Карелия Karjalan tazavalla | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
 | |||||||
| Laiko juosta: (UTC+4) ------ vasaros: (UTC) | |||||||
| Valstybė |  Rusija
| ||||||
| Federalinė apygarda | Šiaurės Vakarų federacinė apygarda | ||||||
| Ekonominis regionas | Šiaurės | ||||||
| Administracinis centras | Petrozavodskas | ||||||
| Oficialios kalbos | rusų, karelų | ||||||
| Gyventojų | 603 067 (69)[1] | ||||||
| Plotas | 180 520 km² (18) | ||||||
| - vandens % | 14,7 % | ||||||
| Tankumas | 3,34 žm./km² | ||||||
| ISO 3166-2 | RU-KR | ||||||
 Vikiteka |
Karelijos RespublikaVikiteka | ||||||
Karelija (rus. Карелия), Karelijos Respublika (rus. Республика Карелия, karel. Karjalan tazavalla) – federacinė respublika šiaurės vakarų Rusijoje, Karelijos regione. Ribojasi su Archangelsko sritimi rytuose, su Vologdos ir Leningrado sritimis pietuose, su Suomija vakaruose ir su Murmansko sritimi šiaurėje. Šiaurės rytuose skalauja Baltoji jūra. Sostinė – Petrozavodskas.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1920 m. sudaryta Karelijos darbininkų komuna, 1923 m. perorganizuota į Karelijos ATSR. 1940–1956 m. buvo Karelijos-Suomijos TSR (sąjunginė TSRS respublika), vėliau vėl tapo autonomine respublika. Nuo 1991 m. – federacinė Rusijos respublika.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Karelija driekiasi Rytų Europos lygumos šiaurės vakaruose, kalvotoje ir labai ežeringoje Vakarų Karelijos aukštumoje. Vakaruose ir šiaurės vakaruose pereina į Manselkės aukštumą (aukštis iki 578 m).
Klimatas vidutinių platumų, daugiausia jūrinis. Vidutinė vasario mėnesio temperatūra nuo -9 °C iki -13 °C, liepą 14-16 °C. Vidutinis metinis kritulių kiekis apie 500 mm. Upės priklauso Baltijos ir Baltosios jūrų baseinams: Vodla, Kemė, Kovda, Vygas, Suna (su Kivačo kriokliu). Karelijoje telkšo apie 60 tūkst. ežerų, jų tarpe vieni didžiausių Europoje Ladogos ir Onegos ežerai. Kiti didesni ežerai: Piaozeras, Segozeras, Vygozeras, Topozeras, Siamozeras, Janisjarvis, Vodlozeras, Leksozeras, Niukas ir kt.[2]
Apie pusę respublikos teritorijos dengia spygliuočių (daugiausia pušų) ir mišrieji miškai (beržai, uosiai, alksniai). Įsteigtas Kivačo rezervatas, Kostomukšos rezervatas, Vodlozero nacionalinis parkas, Panajarvio nacionalinis parkas, Kalevalos nacionalinis parkas.
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Karelijoje yra 13 miestų; didžiausi:
- Petrozavodskas – 266,3 tūkst. gyv. (2007 m.)
- Kondopoga – 33,9
- Segeža – 33,0
- Kostomukša – 30,0
- Sortavala – 19,8
- Medvežjegorskas – 16,0
- Kemė – 13,7
- Pitkiaranta – 12,9
- Belomorskas – 8,6 (2022 m.)
- Suojarvis – 11,0
Tautinė sudėtis (2010 m.):[3]
- rusai – 82,2 %
- karelai – 7,4 %
- baltarusiai – 3,8 %
- ukrainiečiai – 2,0 %
- suomiai – 1,4 %
- vepsai – 0,5 %
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Оценка численности постоянного населения на 1 января 2022 г. и в среднем за 2021 г. и компоненты её изменения
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 198
- ↑ Информационные материалы об окончательных итогах Всероссийской переписи населения 2010 года Archyvuota kopija 2012-02-01 iš Wayback Machine projekto.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Oficiali svetainė Archyvuota kopija 2019-10-01 iš Wayback Machine projekto.
