Norlandas
Švedijos-Suomijos žemė: Norrland / Norlanti | |
---|---|
Šalis | Švedija, Suomija |
Tautos | samiai, kvenai, švedai, suomiai |
Norlandas (šved. Norrland – „Šiaurės žemė“) − viena iš trijų tradicinių dabartinės Švedijos žemių, apimantis Švedijos šiaurinę dalį. Jis neturi administracinio statuso ir yra kultūrinis-geografinis regionas. Iki XIX a. Norlandas buvo viena iš 4 tradicinių Švedijos karalystės žemių, ir apėmė ne tik dabartinės Švedijos šiaurę bet ir didžiąją dalį Suomijos. Ją sudarė 9 tradicinės provincijos: Jestriklandas, Helsinglandas, Herjedalenas, Jemtlandas, Laponija, Medelpadas, Ostrobotnija, Ongermanlandas, Vesterbotenas.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išskyrus pakrantės teritorijas, Norlando žemės plotas yra retai apgyvendintas; čia gyvena apie 12 % Švedijos gyventojų. Skirtingai nuo kitų dviejų tankiau apgyvendintų žemių, Jotalando ir Svealando, Norlandas garsėja žmogaus rankų nepaliesta gamta − daug miškų, didelių upių, ežerų ir kalnų. Dauguma didžiausių Švedijos nacionalinių parkų įsikūrę Norlande.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iki švedų kolonizacijos Norlando teritorija buvo apgyvendinta samių genčių. Pirmoji valstybė, kuri siekė įtakos šiame regione, buvo Karelijos kunigaikštystė nuo Ladogos ežero pakrančių (Naugardo respublikos vasalė), kuri rytinėse Norlando teritorijose (dab. Suomija) jau XI–XII a. išvystė prekybos tinklą su samiais. Ši jų įtakos zona vadinta Šiaurine Karelija. 1323 m. Orechovo taika irgi užtvirtino Karelijos ir Naugardo teises į šią būsimojo Norlando dalį.
Tuo pat metu vakarinę Norlando dalį siekė kontroliuoti Norvegija, uždėjusi samiams mokesčius. Tarp šių dviejų įtakų nuo XIII a. ėmė skverbtis suomių (hemių) kilmės kolonistai, vadinamieji birkarlai, kurie siekė kontroliuoti samius aplink Botnijos įlanką. Taip kiekvienos į įlanką tekančios didesnės upės slėniuose susiformavo atskiros valdos – lapmarkos (šved. Lappmarken).
Norlando žemės vardas švedų šaltiniuose pirmą kartą sutinkamas 1433 m. Žemė švedų buvo apibrėžiama kaip teritorija į šiaurę nuo Jestriklando provincijos. Išskyrus šią pietinę ribą, ji neturėjo kitų aiškių ribų. Jau tada dalį lapmarkų, esančių arčiau Svealando, kontroliavo tiesiogiai Švedijos karalystė (kaip provincijos Medelpadas, Helsinglandas, Ongermanlandas), nors didžioji Norlando dalis buvo nekontroliuojama.
Žlugus Kalmaro unijai, Švedija pradėjo strategiškai rūpintis Norlando pajungimu. 1553 m. iš daugumos birkarlų buvo atimtos teisės rinkti mokesčius iš samių, ir jų kontroliuojamos lapmarkos tiesiogiai prijungtos prie Švedijos karūnos. Taip buvo suformuotos Vesterboteno ir Ostrobotnijos provincijos. 1595 m. Švedijos kontroliuojamas Norlandas Rusijos sąskaita buvo praplėstas į rytus, t. y. užimta seniau Naugardui priklausiusi Šiaurinė Karelija.
Norlandas plėtėsi ir XVII a. 1658 m., iš Norvegijos atplėšus Jemtlandą ir Herjedaleną, jie prijungti prie Norlando. Taip pat prie Norlando prijungta ir anksčiau Svealandui priklausiusi Jestriklando provincija. Laponijos provincija suformuota šiaurėje ir atskyrė Švedijos valdas nuo Norvegijos.
1809 m. istorinis Norlandas buvo padalintas, kadangi rytinė jo dalis (Ostrobotnija, rytinė Laponija ir Vesterboteno pakraštys) atiteko Rusijos imperijai ir sudarė Suomijos Didžiąją kunigaikštystę. Šis padalinimas išliko iki mūsų dienų.
Lėnai Švedijoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiuo metu Švedijai priklausančią Norlando dalį sudaro 8 (iš 9) tradicinės provincijos. Visa teritorija administraciškai dalijama į 5 lėnus ir 54 komunas:
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Studija apie šiaurinę Švediją Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto. (anglų, švedų k.)
|