Tadas Kosciuška

Tadas Kosciuška

Karlo Gotlybo Šveikarto portretas, po 1802 m.

Herbas „Roch III“

Gimė	1746 m. vasario 4 d. Merečovščizna
Mirė	1817 m. spalio 15 d. (71 metai) Zoloturnas
Palaidotas (-a)	Vavelio katedra
Tėvas	Liudvikas Tadeušas Kosciuška
Motina	Teklė Ratomska

Žymūs apdovanojimai


Vikiteka	Tadas Kosciuška
Parašas

Andrius Tadas Bonavertūra Kosciuška (lenk. Andrzej Tadeusz Bonawentura Kościuszko, angl. Andrew Thaddeus Bonaventure Kosciuszko; 1746 m. vasario 4 d. – 1817 m. spalio 15 d.), žinomas kaip Tadas Kosčiuška – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinierius ir generolas, tarnavęs Lenkijos karalystės kariuomenėje,^[1] kovų už Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybę dalyvis (1775–1783 m.), vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas. 1792 m. apdovanotas Baltojo erelio ordinu.

Jo garbei pavadintas aukščiausias Australijoje Kosciuškos kalnas. Vilniuje, Kaune ir daugelyje Lenkijos miestų yra Tado Kosciuškos gatvės, įvairių objektų JAV.

Biografija

Politinė ir karinė veikla

Gimė 1746 metais Merečovščiznos palivarke, šalia dab. Kosavos miestelio, nepasiturinčio bajoro šeimoje. Anksti netekęs tėvo, motinos buvo išleistas į Varšuvos kadetų korpusą, kuris rengė Abiejų Tautų Respublikos armijos karininkus. Su karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio stipendija išvyko tęsti mokslų į Prancūziją. Juos baigęs jaunas karo inžinierius tėvynėje tarnybos negavo. 1774 m. trumpam grįžo į Lietuvą, vėliau grįžo į Paryžių. Galiausiai 1775 m. jis iškeliavo į JAV. Ten jis sėkmingai kovojo JAV nepriklausomybės kare kartu su Džordžu Vašingtonu. JAV nepriklausomybės deklaracijos autorius Tomas Džefersonas apie Kosciušką atsiliepė taip:

Jis yra tyriausias laisvės sūnus, kurį man kada tekę pažinti; ir tokios laisvės, kuri skirta visiems, ne tik mažetui ar turtingiesiems.^[2]

Karui pasibaigus, gavęs brigados generolo laipsnį, apdovanotas, dalyvavęs masonų ložėje T. Kosčiuška išplaukė į Europą. 1792 m. jis pasižymėjo mūšiuose su Targovicos konfederatais. Vėl grįžęs į Prancūziją, čia iš revoliucinės vyriausybės gavo garbės piliečio vardą. 1794 m. pradžioje prasidėjus patriotų sukilimui prieš Rusiją, T. Kosciuška buvo pakviestas būti sukilimo vadu. Jis viešu raštu (išleistas ir lietuvių kalba) prižadėjo visiems valstiečiams asmens laisvę, o dalyvaujančius sukilime atleido nuo lažo ir kitų prievolių.

Rusijos kariuomenei malšinant sukilimą, buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę, į švelnaus režimo (taip caras nenorėjo blogai pagarsėti tarptautinėje arenoje) Petropavlovsko kalėjimą, kuriame kalėjo dvejus metus.1796 m. naujas Rusijos caras Pavelas (Povilas) I grąžino jam laisvę, kaip malonės ženklą pasiūlė dvarą su 1 500 valstiečių, grąžino kardą, bet T. Kosciuška jam atsakė, kad nereikia jam dvaro, nes jis nebeturės tėvynės, ir pasiprašė, kad leistų jam išvykti į užsienį.^[3] 1796 m. pabaigoje T. Kosciuška išplaukė į JAV ir 1797 m. pradžioje apsigyveno Filadelfijoje. Tačiau jis čia pasijuto svetimas, neradęs senų kovos draugų ir 1798 m. gegužės pradžioje sugrįžo į Paryžių, turėdamas užduotį atstovauti JAV Prancūzijoje. Napoleonui pralaimėjus karą su Rusija ir jos sąjungininkėmis, T. Kosciuška 1814 m. Paryžiuje susitiko su Rusijos caru Aleksandru I, įtikinėjo jį grąžinti Lenkijai laisvę. Vėliau su caru dar kartą susitikęs Vienos kongrese, gavo iš jo pažadą, kad bus įkurta Lenkijos karalystė. T. Kosciuška vylėsi, kad jis bus paskirtas karalystės kariuomenės vadu, bet caras savo vietininku paskyrė savo brolį Konstantiną.^[3]

Prasigyvenęs Vakaruose, carui grąžino dovanotus pinigus. Pasitraukęs iš politikos, gyveno Prancūzijoje, vėliau Šveicarijoje, kur 1817 m. ir mirė nukritęs nuo arklio ir susižeidęs. Jo palaikai buvo pargabenti į Krokuvą ir palaidoti Vavelio katedroje šalia greta Jono Sobiesko ir kitų garbingiausių Lenkijos ir Lietuvos valstybės žmonių.

Asmeninis gyvenimas

1774 m. grįžęs į Lietuvą T. Kosciuška patyrė nelaimingą meilę didiko Sosnovskio dukteriai Liudvikai – tėvas jai neleido tekėti už neturtingo bajoraičio. Panašiai atsitiko ir apie 1790 m., kai jis paprašė Teklės Žurovskaitės rankos, bet jos tėvas, išdidus Ukrainos dvarininkas, atstūmė, kadangi T. Kosciuška nebuvo turtingas, mat nepasinaudojo JAV gautomis privilegijomis ir pinigais, o didelę jų dalį paliko juodaodžių vaikų mokyklai steigti.^[4] Taip jis ir liko nevedęs.

Galerija

Sodyba Merečovščiznoje, kur gimė Tadas Kosciuška
Paminklinė lenta Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje (Antanas Vivulskis)
Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje, 1797 m. (Pranciškus Smuglevičius)
Raitas Kosčiuška (Voicechas Gersonas)
Tado Kosciuškos paminklas Milvokyje

Išnašos

↑ Tadeuš Korzon. Tadas Kosčiuška. Krokuva, 1894. 206 psl.
↑ Džefersono laiškas Horašijui Geitsui (Horatio Gates), 1798 m. vasario 21 d. Tekstas pasiekiamas Founders Online.
↑ ^3,0 ^3,1 Algimantas Liekis. Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai, I tomas. Vilnius, Mokslotyros institutas, 2011. 80 psl.
↑ V. Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos istorija. Vilnius, „Vyturys“, 1990. 215 psl.

Nuorodos

[1] Tadeuš Korzon. Tadas Kosčiuška. Krokuva, 1894. 206 psl.

[2] Džefersono laiškas Horašijui Geitsui (Horatio Gates), 1798 m. vasario 21 d. Tekstas pasiekiamas Founders Online.

[Liekis-3] 3,0 ^3,1 Algimantas Liekis. Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai, I tomas. Vilnius, Mokslotyros institutas, 2011. 80 psl.

[4] V. Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos istorija. Vilnius, „Vyturys“, 1990. 215 psl.

[1]

[2]

[3]

[4]