Bronzos amžius

Bronzos amžius – archeologinis tarp akmens amžiaus (neolito) ir geležies amžiaus. Bronzos amžiaus paminklus ir radinius XIX a. pabaigoje susistemino O. Montelius. Pereinamasis laikotarpis iš neolito į bronzos amžių vadinamas eneolitu.

Tai pirmasis laikotarpis, kuriame pradėtas naudoti metalas. Šiuo laikotarpiu bronza tapo pagrindine medžiaga, iš kurios buvo gaminami ginklai, papuošalai ir darbo įrankiai.^[1]

Termino taikymas

Priešistorės amžiai
Holocenas	Geležies amžius		Protoistorija
	Vėlyvasis bronzos amžius
	VIdurinysis bronzos amžius
	Senasis bronzos amžius
	Žalvario amžius
	Eneolitas
	Neolitas	Priešistorė
	Mezolitas / Epipal.
Pleistocenas	Vėlyvasis paleolitas
	Vidurinysis paleolitas
	Ankstyvasis paleolitas
	Paleolitas
	Akmens amžius

Bronzos amžiaus terminas pradėtas vartoti XIX a. pirmoje pusėje Kristianas Jurgensenas Tomsenas. Terminas taikomas tik Senojo pasaulio archeologijoje, dažniausiai Europos priešistorėje.

Naujajame pasaulyje (Amerikoje) bronzos amžius beveik neegzistavo. Bronza ten pradėta naudoti tik apie XI a. šiaurės Argentinoje. Poklasikiniu laikotarpiu (nuo XII a.) bronzos dirbiniai paplito Andų civilizacijoje, Mezoamerikoje bronzą naudojo actekai, tačiau dirbiniai plačiai nepaplito.

Japonijoje, Užsachario Afrikoje bei didžiojoje dalyje Šiaurės Afrikos (išskyrus Egiptą) iš akmens amžiaus pereita tiesiai į geležies amžių (bronza atsirado kartu su geležimi), todėl šiems regionams bronzos amžiaus terminas nenaudojamas. Didesnėje Azijos dalyje bronzos plitimas sutapo su rašytinių šaltinių atsiradimu, ankstyvųjų valstybių susikūrimu, todėl archeologinėje literatūroje bronzos amžius dažniausiai nėra akcentuojamas.

Plitimas

Azijoje

Skiriamas senasis, vidurinysis ir naujasis bronzos amžius. Skirtinguose pasaulio regionuose bronzos amžius egzistavo nevienodu metu.

Anksčiausiai, IV tūkst. pr. m. e., bronza pradėta naudoti Pietų Mesopotamijoje, ir netrukus ji paplito Egipte, Mažojoje Azijoje, pietų Irane. Bronzos amžiaus metu čia susiformavo Šumerų, Babilonijos, Elamo, Egipto, Sirijos ir kitos civilizacijos. Ten bronzos amžius užtruko iki II tūkst. pr. m. e. XV-XII a. pr. m. e. bronzos amžių pakeitė geležies amžius.

Apie 3300 m. pr. m. e. bronzos amžius pasiekė Indiją, kur suklestėjo Indo civilizacija. Ten bronzos amžius baigėsi II tūkst. pr. m. e. pabaigoje. Greičiausiai iš čia bronzos tradicija plito tolyn į rytus, kol III tūkst. pr. m. e. pabaigoje pasiekė Pietryčių Aziją (seniausias dirbinys datuojamas apie 2100 m. pr. m. e. Tailande). Čia žymiausios kultūros buvo Dongson ir kt.

Tikriausiai per Vidurinę Aziją bronza paplito į Kiniją. Ankstyviausi bronzos radiniai ten randami Madziajao kultūroje (3100-2700 m. pr. m. e.), bet bronza pradėta gaminti Čidzia kultūros atstovų (2400-1900 m. pr. m. e.), iš kur pasiekė Erlitou kultūrą centrinėje Kinijoje, kur II tūkst. pr. m. e. susikūrė ankstyvosios Kinijos dinastijos Šia ir Šang. Korėjos pusiasalį bronza pasiekė IX a. pr. m. e. Rytų Azijoje geležis pakeitė bronzą tarp VI ir III a. pr. m. e.

Į Sibirą bronzos amžius atėjo vėliausiai - tik III tūkst. pr. m. e. pabaigoje. Tačiau bronzos amžiaus plitimas čia buvo apribotas negausių vario išteklių. Todėl bronzos kultūros praktiškai apsiribojo keliais atskirais regionais: Užuralėje (Krotovo, Čerkaskulio ir kt. kultūros), Altajuje (Afanasjevo, Okunevo ir kt. kultūros), Sajanuose ir Užbaikalėje (Glazkovo ir kt. kultūros). Didžioji dalis Sibiro liko gyventi akmens amžiaus laikotarpyje.

Europoje

IV tūkst. pr. m. e. iš Mažosios Azijos bronza pasiekė kitas Juodosios jūros pakrantes, kur susiformavo Maikopo kultūra. Taip apie 3000 m. pr. m. e. bronza atėjo į rytinę Europą. Matalo vartojimo technologijos prasismelkė į Duobinių kapų kultūrą, o vėliau - į Katakombų ir Virvelinės keramikos kultūrą, su kuria plito po visą vidurio ir šiaurės Europą.

Kitas bronzos kelias į Europą buvo per Balkanus, į kur ji apie 3200 m. pr. m. e. irgi plito iš Mažosios Azijos. Ankstyviausių bronzos dirbinių aptikta Kretos saloje. Svarbiausias metalurgijos centras Pietų Europoje buvo Egėjo jūros baseinas, garsus savo Kretos-Mikėnų kultūra. Iš Viduržemio jūros kraštų bronza paplito ir kitose Europos dalyse. Apie XXI a. pr. m. e. ji pasiekė Britaniją, vėliausiai (apie XVI a. pr. m. e.) – Skandinaviją ir Lietuvą. Nuo XIV a. iki m. e. bronza lieta beveik visoje Europoje. Tačiau radedant XII a. pr. m. e. bronzos amžių keitė geležies amžius. Šis perėjimas baigėsi V a. pr. m. e.

Vidurio Europoje žinoma Uneticės kultūra, Apeninų pusiasalyje - Apeninų kultūra, Britų salose - Kornvalio pusiasalis, Skandinavijoje - Gotlando sala ir Elando sala. Bronzos amžiui priskiriama Britanijos megalitų kultūra, Stonhendžas.

Baltijos kraštuose

Pagrindinis straipsnis – bronzos amžius Lietuvoje.

Rytų Baltijos kraštuose, arba ankstyviausioje prabaltų teritorijoje, apimančioje nuo Vyslos žemupio pietuose iki Suomijos įlankos šiaurėje ir Dniepro rytuose nebuvo bronzos žaliavos. Metalai greičiausiai buvo atvežami iš vario ir alavo telkinių Bohemijoje, vario telkinių Vidurio Slovakijoje, Vidurio Vokietijoje ir Rytų Alpių kalnuose.

Manoma, kad bronzos dirbiniai į Rytų Baltijos regioną pirmiausia pateko iš šiaurės Vokietijos ir Skandinavijos metalo apdirbimo centrų. Daugiausia bronzos dirbinių rasta Baltijos pajūryje, ypač Semboje.

Senojo bronzos amžiaus, kuris Baltijos kraštuose tęsėsi nuo 1600 iki 1100 m. iki m.e., dirbinių, dažniausiai vienetinių, aptinkama pavieniui visame regione. Žinomos 204 radavietės, kuriose buvo 439 bronzos amžiaus radiniai. Svarbiausios radavietės: Nortikių lobis, Rantavos pilkapynas (nuo 1946 m. rus. Zaostrovje), Mažoji Drabnava (Sembos pusiasalis, dab. Kaliningrado sritis), Kalėjų lobis (Liepojos rajonas , Latvija). Didžiausią radinių dalį, apie 79 %, sudaro ginklai (beveik visi - kirviai), apie 18 % papuošalai, apie 1 % darbo įrankiai. Išsiskiria Nortikių tipo kovos kirviai, vienintelis dirbinių tipas, perimtas ir vakarų kaimynų, pirmiausia Lužitėnų kultūros gyventojų, paplitęs nuo Latvijos iki Danijos.

Bronzos amžiuje išaugo prekyba gintaru. Baltijos gintaras, iškeistas į bronzą, buvo gabenamas į Pomeraniją, Šiaurės Vokietiją, Daniją, iš ten greičiausiai ir į Vidurio, Vakarų ir Pietų Europą.

Ekonomika

Bronzos naudojimas darė įtaką įvairioms gyvenimo sritims. Intensyviau pradėtas naudoti plūgas ir tekstilė, austa vertikaliosiomis staklėmis. Bronzos amžiuje ėmė atsiskirti amatai, tokie, kaip metalo liejimas, kalvystė, puodininkystė. Bronzos amžiuje išsiplėtė prekyba grynaisiais metalais, tokiais, kaip varis, auksas, cinkas, sidabras, alavas. Šių metalų savo žemėse neturinčios gentys juos mainydavo į kitus naudinguosius išteklius ar gaminius. Mainų objektais buvo gintaras, kailiai, druska. Bronzos amžiaus laikotarpiu paplito gyvulininkystė ir žemdirbystė. Plačiau pradėti auginti galvijai, kiaulės, arkliai, avys, ožkos, šunys, sėjami javai kviečiai, miežiai, soros, linai ir kanapės.

Dėl bronzos paplitimo keitėsi papuošalų, įrankių ir ginklų formos. Bronziniai ginklai tapo valdžios ir prestižo atributu.^[2]

Šaltiniai

↑ Bronze age. Britannica.com (tikrinta 2022-11-27).
↑ Aleksiejus Luchtanas. Bronzos amžius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 517-519 psl.

Literatūra

E. Grigalavičienė. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius, 1995
M. Gimbutas. Bronze Age cultures of Central and Eastern Europe. London, 1965
J. Coles, A. E Harding The Bronze Age in Europe. London, 1979
Hermann Müller-Karpe. Handbuch der Vorgeschichte. Bronzezeit Bd. 4 T. 3. München, 1980, ISBN 3-406-07941-5
K. Kristiansen. Europe Before History. Cambridge, 1998.

Nuorodos

Vikiteka: Bronzos amžius – vaizdinė ir garsinė medžiaga

[1] Bronze age. Britannica.com (tikrinta 2022-11-27).

[2] Aleksiejus Luchtanas. Bronzos amžius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 517-519 psl.

[1]

[2]