François Mauriac
| pranc. François Mauriac | |
|---|---|
| |
| Fransua Moriakas | |
| Gimė | 1885 m. spalio 11 d. Bordo |
| Mirė | 1970 m. rugsėjo 1 d. (84 metai) Paryžius |
| Tautybė | prancūzas |
| Tėvas | Jean-Paul Mauriac |
| Motina | Margarite Mauriac |
| Sutuoktinis (-ė) | Jeanne Lafon (1913) |
| Vaikai | Claude Moriac (1914) |
| Veikla | rašytojas, dramaturgas, kritikas, poetas, žurnalistas |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
1952 m. suteikta Nobelio literatūros premija. | |
 Vikiteka |
François Mauriac |
Fransua Moriakas (pranc. François Mauriac, 1885 m. spalio 11 d. Bordo − 1970 m. rugsėjo 1 d. Paryžiuje) − prancūzų rašytojas. Prancūzijos instituto prancūzų akademijos akademikas. 1952 m. suteikta Nobelio literatūros premija.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Fransua Moriakas gimė Bordo. Jo tėvas, bankininkas, mirė, kai Fransua buvo aštuoniolika mėnesių, palikęs žmoną su penkiais vaikais. Vaikystėje Fransua mokėsi Šv. Marijos mokykloje Gran Lebrene.
Baigęs koledžą Fransua Moriakas studijavo Bordo universitete, gavo magistro laipsnį. 1906 m. išvyko į Paryžių ir įstojo į Archyvistikos mokyklą, bet po pusmečio ją metė ir atsidėjo literatūriniam darbui.
Sėkmingas literatūrinis debiutas − poezijos rinkinys „Maldai sudėtos rankos“ (Les Mains jointes, 1909), pelnęs poetui ir kritikų pagyrimus, suteikė vilties tolimesniai kūrybai. Nors jaunasis rašytojas ir toliau rašė poeziją, tačiau jis vis labiau linko prie prozos.
Pagrindinė Fransua Moriako kūrinių tema − svyravimas tarp tikėjimo ir šio pasaulio pagundų, kova tarp gėrio ir blogio žmogaus sieloje.
1933 m. Fransua Moriakas tapo Prancūzijos akademijos nariu.
Per II Pasaulinį karą Moriakas, slapstydamasis, gyveno vokiečių okupuotoje teritorijoje. Po karo Fransua Moriakas kasmet išleisdavo po knygą, o kartais net po dvi.
1952 m. Fransua Moriakui suteikta Nobelio literatūros premija „Už puikų dvasinio pasaulio pažinimą ir meninį vaizdingumą, romanuose atskleidžiant žmogaus gyvenimo dramą“.
Fransua Moriakas mirė 1970 m. rugsėjo 1 d. Paryžiuje.
Fransua Moriako kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Fransua Moriako romanams būdinga psichologinės analizės derinimas su natūralistine personažų ydų detalizacija, preciziškas ir kartu plastiškas stilius.
Fransua Moriako bibliografija:
- „Pabučiuoti raupsuotąjį“ (Le Baiser au lépreux, 1922),
- „Gimdytoja“(Génitrix, 1923),
- „Ugnies upė“ (Le Fleuve de feu,1923),
- „Meilės dykuma“ (Le Désert de l’amour, 1925),
- „Terezė Deskeiru“ (Thérèse Desqueyroux, 1927),
- „Likimai“(Destins, 1928),
- „Trys istorijos“ (Trois Récits, 1929),
- „Tai, kas prarasta“ (Ce qui était perdu, 1930),
- „Gyvačių kamuolys“ (Le Nœud de vipers, 1932),
- „Asmodėjas“(Asmodée, 1938),
- „Kelias į niekur“ (Les Chemins de la mer, 1939),
- „Nemylimi“(Les Mal Aimés, 1945),
- „Beždžionė“(Le Sagouin, 1951),
- „Anų laikų paauglys“ (Un adolescent d'autrefois, 1969)
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Fransua Moriakas Archyvuota kopija 2008-09-20 iš Wayback Machine projekto. (prancūzų k.)
