Liejinys

Liejinys – liejininkystės produktas, liejimu pagamintas ruošinys ar gaminys, liejybos būdu pagaminta skulptūra, taikomosios dailės metalo dirbinys (medaliai, monetos, ginklai, liturginiai reikmenys, papuošalai, jų elementai, stiklo dirbiniai, architektūros detalės (grotos, turėklai, baliustrados).

Technologija

Liejinys liejamas iš ketaus, plieno ar spalvotųjų metalų arba lydinių (bronza) formavimo mišinio, kevalinėje, metalinėje ar specialiojoje liejimo formoje, luitadėžėje ar kitokiu būdu.

Iš pradžių braižomas liejinio brėžinys ir pagal jį daroma liejimo įranga – išardomieji, išlydomieji, išgaruojantieji ar kitokie modeliai, gurgučiai. Į liejimo formą pilamas išlydytas metalas, kuriam sukietėjus gautas liejinys išimamas. Nuo liejinio įvairiais įrankiais nuvalius pridegusio mišinio likučius, prielajas, išlajas, nelygumus, nupjaunama liečių sistema ir dar valoma intensyviu plieninių šratų srautu kamerose (specialiosiose dideliems liejiniams naudojamas vandensvaidis) ar būgnuose. Nuvalytas liejinys, patikrinus jo cheminę sudėtį, struktūrą (nustatomos liejinio ydos – dujinės ir subėgimo tuštumos, akytumas), vidinius įtempius, kartais dar apdirbamas termiškai.

Būna fasoniniai liejiniai, liejami pagal liejimo modelį, atitinkantį gaminio konfigūraciją, luitiniai, liejami pilant metalą į luitadėžę arba tolydžiuoju būdu, ir dailieji – liejami įvairiais liejybos būdais. Fasoniniai liejiniai naudojami beveik be papildomo mechaninio apdirbimo, luitiniai dar valcuojami, kalami, presuojami ar kitaip apdirbami spaudimu. ^[1]

Istorija

Mesopotamijoje ir Indijoje metalo liejyba žinota jau IV tūkstantmetyje pr. m. e., Artimuosiuose Rytuose stiklo liejyba – nuo II tūkstantmečio pr. m. e. Senovės Egipte nuo III tūkstantmečio pr. m. e. pagal vaškinius modelius iš bronzos ir tauriųjų metalų buvo liejami baldai, indai, smulkioji plastika, juvelyrika, pomirtinės kaukės. II tūkstantmetyje pr. m. e. liejyba plito Kaukaze, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Kretoje ir Mikėnuose (laidojimo kaukės, ritonai, papuošalai), Kinijoje (bronziniai ritualiniai indai), I tūkstantmetyje pr. m. e. – Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje, kur gyveno skitai.

Senovės Graikijoje pagal vaškines formas buvo liejamos bronzinės statulos ir auksakalystės dirbiniai (monetos, medaliai, plaketės, indai). Liejiniai buvo paplitę Etrūrijoje („Kapitolijaus vilkė“, 500 m. pr. m. e., Roma). Pagal etruskų tradicijas romėnai iš metalo liejo baldus, šviestuvus, buitinius ir juvelyrinius dirbinius, skulptūras. Bronzinėmis imperatorių statulomis (raito Marko Aurelijaus statula, 161–180 m., Roma) buvo puošiamos aikštės, skulptūromis ir dekoratyvinėmis detalėmis – šventyklų portikai. Nuo IV a. plito alavo liejiniai (koptų amuletai).

Bizantijoje iš įvairių metalų buvo liejami buitiniai ir liturginiai reikmenys. Liejyba buvo viena svarbiausių technikų ikikolumbinėje Amerikoje (daugiausia dab. Bolivijoje, Peru, Ekvadore, Meksikoje), Tangų laikotarpio (618–907 m.) Kinijoje.

Europoje viduramžiais liejyba plačiai naudota papuošalams, liturginiams reikmenims, knygų aptaisams ir kitiems dirbiniams kurti. Romanikos laikotarpiu Europoje buvo liejami ritualiniai ir liturginiai reikmenys (žvėrių pavidalo akvamanilės), sakraliniai įrenginiai (Šv. Baltramiejaus bažnyčios krikštykla, 1107–1118 m., Lježas), dekoratyvinės skulptūros (liūtai Braunšveigo bažnyčioje, 1166 m.).

Gausi ornamentika būdinga gotikos laikotarpio liejiniams, juose kartotas architektūros dekoras ir skulptūros plastika. Renesanso epochoje liejiniai pradėti gaminti metalo dirbinių centruose Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje.

Renesanso architektūrą puošė lieti ornamentuoti vartai, tvorelės, grotelės, dekoratyvinė ir apvalioji skulptūra (Dovydas Medičių rūmuose Florencijoje, 1440 m., skulptorius Donatelas), paminklai (raito B. Koleoni statula Venecijoje, 1488 m., skulptorius A. del Verokijas), šventovių durys (Florencijos katedros baptisterijos durys „Rojaus vartai“, 1435 m., skulptorius L. Gibertis), smulkioji plastika, medaliai, plaketės, buitiniai ir dekoratyviniai dirbiniai.

Sudėtingų liejinių, kuriuose taikytos kelios metalo apdorojimo technikos, XVI a. – XVIII a. sukūrė B. Čelinis, G. L. Berninis (Italija), E. Delaunas, F. Girardonas, A. Kuasevoksas, P. Žermenas, C. Bailinas, E. M. Falkonė (Prancūzija), H. Mielichas, V. Jamniceris, P. Fišeris, A. Eizenholtas (Vokietija), H. Beuerlis, B. Monkornė, F. J. Morisonas, J. van der Spee, P. van Vianenas (Olandija) ir kiti.

XVI a. – XVIII a. plito lieti alaviniai indai, plaketės, medaliai, dekoratyviniai dirbiniai, imituojantys brangesnius sidabrinius. XVIII a. pirmoje pusėje vyravo lenktų linijų, įmantraus dekoro rokoko stiliaus liejiniai, nuo XVIII a. ketvirtojo ketvirčio – racionalių formų, aiškios kompozicijos klasicistiniai liejiniai (Š. Persjė, P. F. Fonteno, brolių Adamų liejinių projektai). XIX a. vyravo istorizmas ir eklektika, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje – modernas. Lietų skulptūrų iš metalo (daugiausia bronzos) XX a. pirmoje pusėje sukūrė Ogiustas Rodenas, R. Dušampas–Vilonas (Prancūzija), U. Bočionis, A. Džiakometis (Italija), A. Pevsneris (JAV), laiptų turėklų, balkonų grotelių, šviestuvų, durų rankenų, baldų detalių, indų, papuošalų – V. Horta, H. van de Veide, F. Volfersas (Belgija), J. M. Olbrichas (Austrija), R. Lalinkas, H. Gimaras, L. Gajaras (Prancūzija), L. C. Tifany (JAV), G. Jensenas (Danija), Č. De Templis (Didžioji Britanija).

„Art deco“ liejiniams būdingi geometrinių ir aptakių formų kontrastai – J. Dunano (Šveicarija), C. Linosjė (Prancūzija), R. Fišerio (JAV), G. Jasperso (Olandija), F. di Verduros (Italija) dekoratyviniai liejiniai. Po Antrojo pasaulinio karo liejyba naudota juvelyrikoje, dekoratyvinėje dailėje, skulptūroje. Vienetinių darbų raidą skatino auksakalių gildijų veikla [Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Danijoje, JAV ir kitose šalyse, patobulėjusi liejybos technika, tarptautinės parodos – nuo [[1965 m. Hanau rengiama „Sidabro trienalė“. XX a. antroje pusėje lietų metalo dirbinių sukūrė G. Jenseno dirbtuvės meistrai (Danija), T. Hvorslev, T. H. Bahadiras (Švedija), S. Personas, P. Puliainenas, H. Taškine (Suomija), J. van Nouhuisas (Olandija), M. Hinterleitneris, U. ir M. Kaufmanai, U. Bars (Vokietija), K. De Ranteris (Belgija), K. Beilis, Jo Bagšo (Didžioji Britanija), L. Sabatinis (Italija), J. Baglis, C. Moris Bach (JAV), skulptūrų – H. Muras (Didžioji Britanija), A. Kalderis, N. Oliveira, V. Varehamas, A. Heldas (JAV), Magdalena Abakanovič (Lenkija) ir kiti. ^[2]

Lietuvoje

Lietuvoje bronzos amžiuje buvo liejami darbo įrankiai, ginklai, jų detalės, namų apyvokos reikmenys, papuošalai. Nuo pirmųjų m. e. amžių liejybos būdu kurti Rytų baltų kultūrai būdingi papuošalai (antkaklės, segės, apyrankės, smeigtukai), diržų sagtys, žirgų kamanos. IX a. – X a. būdingi puošnūs bronziniai ir žalvariniai lieti papuošalai – žiedai, antkaklės, plokštelinės segės, apyrankės, smeigtai. II tūkstantmečio pradžioje pradėta lieti metalinius pinigus.

Gotikos laikais liejiniai įgijo dailės stilių bruožų. Įvedus krikščionybę pradėta lieti varpus. XV a. architektūra buvo puošiama lietomis gipso detalėmis (Trakų Salos pilies konsolės). XV a. – XVII a. iš vietinės geležies ir įvežtinio vario, plieno bei alavo buvo liejamos patrankos, varpai, dekoruoti ornamentais ir įrašais. Meniškų liejinių (daugiausia varpų) sukūrė M. Hofmanas (Šaukėnų bažnyčios varpas, 1587 m.), J. Delamarsas (Vilniaus Šv. Jono bažnyčia, 1676 m., Alytaus Šv. Liudviko bažnyčia, 1669 m., Alsėdžių bažnyčia, 1679 m.), J. Broiteltas (Viduklės bažnyčia, 1644 m., Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, 1646 m.).

Nulieta skulptūriniu dekoru puoštų alavinių pasidabruotų karstų (J. Radvilos, E. Radvilienės ir kt., Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje, XVII a.). XVI a. – XVII a. kuriant liturginius reikmenis, indus, papuošalus, medalius, monetas, ginklus, kario ir žirgo aprangą liejyba derinta su kitomis technikomis. Renesansinių liejinių sukūrė S. Bekas, J. Bernas, J. Engelhartas, G. J. Karalijus, P. Platina ir kiti. Baroko laikotarpiu liejiniai tapo labai puošnūs. Lieti ir kalstyti papuošalai, valdžios ženklai, liturginiai reikmenys, kryžiai dažnai buvo dekoruojami filigranu, inkrustuojami emaliu, brangakmeniais. Lieti vartai, grotos, durų ir skrynių apkaustai.

XVII a. – XVIII a. liejinių sukūrė auksakaliai J. Falbauskas, T. Skendzerskis, Z. Šneideris, P. J. Šteinbiuchleris, L. Vilacas ir kiti. Klasicizmo laikotarpiu plito santūrių formų liejiniai, jiems įtaką darė Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos dirbiniai. XIX a. įsivyravo istorizmo formos. Tobulinta liejybos technika, iš ketaus, rečiau bronzos lieti buitiniai reikmenys, antkapiai, kryžiai, laiptų turėklai, grotelės, tvoros, vartai. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos interjeruose išliko moderno laikotarpio liejinių.

Po Antrojo pasaulinio karo kurti realistinių formų, septintame – devintame dešimtmetyje – apibendrintos plastikos, XX a. pabaigoje – postmodernistinių formų liejinių. Dekoratyvinių liejinių sukūrė E. Būdvytienė, F. Daukantas, P. Gintalas, R. Inčirauskas, P. Lantuchas, A. Mizgiris, K. Petrikaitė–Tulienė, T. E. Vaivadienė, skulptūrų – Konstantinas Bogdanas, A. Bosas, Ksenija Jaroševaitė, G. Jokūbonis, G. Karalius, S. Kuzma, D. O. Matulaitė, R. Midvikis, Š. Šimulynas, Vladas Vildžiūnas, medalių – A. Olbutas, P. Repšys, Dovydas Zundelovičius, Alfonsas Žukauskas, papuošalų – Marytė ir Arvydas Gurevičiai, V. Juzėnas, V. Matulionis, A. Šepkus, S. Virpilaitis, A. Mikutis, Vaitukaitis, stiklo dirbinių – R. Balsys, E. Biliūnas, A. Daugėla, G. Didžiūnaitytė, V. Grabauskas, R. Kriukas, I. Lipienė, V. Paulauskas, D. Ramelis, A. Žilys. ^[3]

Literatūra

Laima Vaitkunskienė. Sidabras senovės Lietuvoje. Vilnius, 1981;
B. Laucevičius, B. R. Vitkauskienė. Lietuvos auksakalystė: XV–XIX amžius. Vilnius, 2001 m.;
M. Brensztejn. Zarys dziejovi ludwisarstwa na ziemiach B. Wielkiego Księstwa Litevskiego. Wilno, 1924;
J. Evans. A History of Jevellery 1100–1870. London, 1953;
H. Haedeke. Zinn. Braunschveig, 1963;
J. Banister. Old English Silver. New York, 1965;
D. E. Strong. Greek and Roman Gold and Silver Plate. London, 1966;
G. Hughes. Modern Silver Throughout the World 1880–1967. London, 1967;
K. Pechstein. Goldschmiedewerke der Renaissance. Berlin, 1971;
E. Schmidt. Kleine Geschichte des Eisenkunstgusses. Leipzig, 1976.

Šaltiniai

↑ Liejinys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 134 psl.
↑ Liejiniai (dailė). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 132 psl.
↑ Lijana Šatavičiūtė. Liejiniai (dailė). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 133 psl.

[1] Liejinys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 134 psl.

[2] Liejiniai (dailė). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 132 psl.

[3] Lijana Šatavičiūtė. Liejiniai (dailė). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 133 psl.

[1]

[2]

[3]