Uralo kalnai
Uralo kalnai (rus. Уральские горы) – šiaurės – pietų kryptimi besidriekianti kalnų sistema Rusijoje, sudaranti Azijos ir Europos žemynų ribą.[1] Ilgis ~2000 km, plotis 40-150 km. Rytuose ribojasi su Vakarų Sibiro lyguma, vakaruose – su Rytų Europos lyguma. Šiaurėje siekia Arkties vandenyno jūras, pietuose – Uralo upės vidurupio vingį. Aukštis iki 1895 m (Narodnajos kalnas). Uralo kalnų sistemai taip pat priklauso aplinkinės teritorijos – Pauralė, Priešuralė ir Užuralė. Taip pat Uralo kalnų sistemos pratęsimu galima laikyti Paj Chojaus kalvagūbrį šiaurėje bei Mugodžarų kalnus pietuose. Uralo kalnai pagal reljefo pobūdį ir kitas savybes skirstomi į Poliarinį Uralą, Priepoliarinį Uralą, Šiaurės Uralą, Vidurinį Uralą ir Pietų Uralą.
Pavadinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Antikiniuose šaltiniuose Uralo kalnai siejami su Ripėjaus, o dar dažniau – su Hiperborėjaus kalnais. Ptolemėjaus duomenimis pietinius Uralo kalnus sudarė Rimnuso kalnas, Norosų kalnas, išteka Daiksas (Uralo upė), o šiaurinius – Hiperborėjaus kalnai, kurie buvę Kaspijos, Juodosios jūrų bei Sarmatų vandenyno vandenskyra[2]. Pirmieji rusų keliautojai kalnus vadino Kameniu („akmenimi“), o Uralo pavadinimas rašytiniuose šaltinuose minimas nuo XVII a. Manoma, kad pavadinimas kilęs nuo mansių kalbos žodžio „ur“, reiškiančio kalną. Taip pat kildinamas iš baškirų Урал – juosta, ar tiurkų Арал – sala.
Geologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Uralas – epiplatforminio susidarymo kalnai, iškilę antroje paleozoinės eros pusėje, hercininės kalnodaros metu Uralo-Mongolijos geosinklinos juostoje. Sudaryti iš nuosėdinių, metamorfinių bei vulkaninių uolienų. Vandenskyrinį kalnagūbrį sudaro seniausi (proterozoiniai) kristaliniai skalūnai. Uoliniai jų paviršiaus iškyšuliai paprastai sudaryti iš kietesnių metamorfinių, o kai kur iš magminių uolienų. Vakarinėse prieškalnėse vyrauja paleozoinės eros metamorfinės ir nuosėdinės uolienos – marmuras, klintys, o toliau į vakarus – smiltainiai. Prieškalnių įlinkyje slūgso storiausi permo periodo nuosėdinių uolienų klodai. Rytinis kalnų sistemos šlaitas, priešingai nei vakarinis, sudarytas iš magminių uolienų – dunito, gabro, peridotito, toliau rytuose – vulkaninio tufo, granito, gneiso.
Uralo iškilimas sudaro platų plokščiaviršūnį kalnagūbrį (aukštis 1000–2000 m) su būdingu vidutinkalnių reljefu. Vakaruose – kraštinis lūžis, išreikštas pailga priekalne, palaipsniui besileidžiančia į Rytų Europos lygumą. Rytuose – status skardis, sudarantis ribą su Vakarų Sibiro lyguma. Vakariniame šlaite ir Priešuralėje būdingi karstiniai reiškiniai, daug urvų (Divjos, Kungūro, Kapovo, Sumgano ir kt.). Gausu naudingųjų iškasenų – vario, geležies, chromo, nikelio, boksito rūdų, aukso, sidabro (rytiniuose šlaituose), anglies, naftos, gamtinių dujų, kalio druskos, asbesto, klinties, gipso, dolomito telkiniai (vakariniuose šlaituose). Uralas žymus savo brangakmenių telkiniais (topazai, euklazai, fenacitai, kolumbitai, amazonitai, labradoritai, saulės akmenys ir kt.). Ypač daug mineralų rasta Ilmenių kalnagūbryje. Dalis rasta pirmą kartą, todėl pavadinti pagal kalnus – uralitas, ilmenitas, višnevitas ir kt.
Klimatas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Urale vyrauja ryškiai žemyninis klimatas. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra vakariniuose šlaituose nuo -20 °C Poliariniame Urale iki -15 °C Pietų Urale; rytiniuose šlaituose temperatūra 1-2 °C žemesnė. Liepą temperatūra tose pačiose platumose atitinkamai nuo 9 iki 20 °C. Priepoliarės ir Šiaurės Urale per metus iškrenta iki 1000 mm kritulių, rytinėse Pietų Uralo prieškalnėse – iki 300 mm. Šiaurėje dažnos oro masės iš Arkties ir Atlanto vandenynų, todėl ten orai permainingi, ypač žiemą. Pietų Urale būdingos giedros ir karštos vasaros su retomis audromis ir liūtimis. Žiemos speiguotos, su dažnomis pūgomis.
Hidrografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Poliariniame ir Priepoliarės Urale yra ledynų; jų bendras plotas 25 km². Prasideda upės, priklausančios Arkties vandenyno (Pečiora, Usa, Sosva, Isetė, Miasas, Tura, Šiaurės Sosva) ir Kaspijos jūros (Kama, Čiusovaja, Belaja, Ufa, Uralas) baseinams. Upės pavasarį smarkiai patvinsta, o vasarą nuslūgsta, todėl įrengta daug užtvankų. Rytiniame šlaite gausu ežerų, susidariusių karose ir morenų užtvenktuose slėniuose (Tavatujus, Irtiašas, Uvildai, Turgojakas ir kt.). Vakaruose yra karstinių ežerų.
Gyvoji gamta
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Urale paplitę miškų kraštovaizdžiai. Miškų linija driekiasi nuo 300 m aukščio šiaurėje iki 1200 m pietuose. Vakaruose būdingi tamsieji kalnų spygliuočių miškai, sudaryti iš eglių ir kėnių, rytuose – šviesūs miškai iš pušų, beržų, maumedžių. Pietų Urale būdingos miškastepės ir stepės. Viršūnėse – samanų ir kerpių tundra, akmenynai. Subalpinių pievų ir kalnų tundros Pietų Urale tėra nedideli ruožai. Uralo kalnai sudaro daugelio augalų rūšių (pvz., ąžuolų, liepų, klevų, gudobelių, vinkšnų, guobų, maumedžių, kedrų) arealo ribą.
Uralo kalnuose įsteigti Ilmenio, Pečioros–Ilyčiaus, Vismos, Baškirijos, Denežkino Akmens rezervatai ir draustiniai[3].
Dalys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Poliarinis Uralas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Poliarinis Uralas – toliausiai į šiaurę nutolusi dalis. Driekiasi 380 km, nuo Chulgos slėnio pietuose iki Konstantino Akmens kalno (492 m) šiaurėje. Aukščiausia vieta – Pajero kalnas (1499 m). Tai neaukšti kalnai, tarp kurių driekiasi platūs pelkėti kloniai, nusėti ežerų ir išvagoti Pečioros upyno upių aukštupių bei Obės žemupio intakų. Poliariniame Urale matomi ryškūs senovinio apledėjimo pėdsakai: trogai, morenų sangrūdos, įdubimai kalnų šlaituose, kuriuose kai kur slūgso ledynai ir sniegynai. Būdinga tundros ir miškatundrės augalija.
Priepoliarės Uralas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Priepoliarės Uralas driekiasi 230 km, nuo Ščiugoro upės vidurupio pietuose iki Chulgos aukštupio šiaurėje, t. y. maždaug tarp 64 ir 66° š. pl. Tai aukščiausia Uralo kalnų dalis. Aukščiausios viršūnės – Narodnaja (1895 m), Karpinsko kalnas (1878 m), Sablios kalnas (1497 m). Kalnų masyvų šlaituose driekiasi didžiuliai uolų nuolaužų plotai – kurumai, bei pavienės uolos. Ant siaurų dantytų kalnų keterų slūgso ledynai ar didžiąją metų dalį dengia sniegynai. Kalnai yra žemiau sniego linijos, todėl jie susidaro iš sniego, žiemą supustomo iš vakarinio Uralo šlaito.
Šiaurės Uralas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiaurės Uralas driekiasi beveik 550 km, nuo Osliankos kalno pietuose iki Ščiugoro vidurupio šiaurėje. Aukštis iki 1617 m (Telposizo kalnas). Kitos svarbesnės viršūnės – Išerimo (1331 m), Denežkino Akmens (1492 m), Konžakovo Akmens (1569 m). Kalnai išvagoti gilių upių slėnių, beveik ištisai apaugę tamsia eglių ir kėnių taiga. Rytiniuose šlaituose daugiau auga sibiriniai maumedžiai ir kedrai. Taip pat tarp spygliuočių įsimaišę beržai. Tik pačiose viršūnėse medžiai neauga, o būdingos uolų nuolaužos. Šiaurės Uralas yra svarbus kailinių žvėrelių (sabalų, voverių, kiaunių, ernių, lapių) medžioklės regionas. Čia taip pat gyvena daug stambių žinduolių – lokių, vilkų, lūšių, briedžių. Būdingi stambūs, negiedantys paukščiai – kurtiniai, tetervinai, jerubės, juodieji kėkštai. Vasarą atginamos šiaurinių elnių kaimenės. Upėse gausu žuvų, ypač kiršlių, šlakių.
Vidurinis Uralas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vidurinis Uralas yra žemiausia Uralo kalnų dalis. Driekiasi tarp 56 ir 59° šiaurės platumos. Būdingas 250–500 m aukštis. Aukščiausia vieta – Viduriniojo Basego kalnas (994 m). Ši kalnyno dalis sudaro į rytus išlinkusį lanką, kadangi čia išsikiša Rytų Europos platformos pamato dalis – Ufos horstas. Jį dengia klintys, todėl čia gausu karstinių įgriuvų, požeminių upių ir ežerų, piltuvo pavidalo įdubimų. Dėl savo naudingųjų iškasenų gausos Vidurinis Uralas dar vadinamas Rūdiniu Uralu. Iškasenų gavyba čia pradėta XVIII a. Taiga čia iškirsta, vietoje jos užaugo beržynai ir drebulynai, užsodinta pušynų. Tai tankiausiai gyvenama ir labiausiai ekologiškai pažeista Uralo dalis, įsikūrę daug didelių pramonės centrų.
Pietų Uralas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pietų Uralas – Uralo kalnų dalis, besidriekianti į pietus nuo Ufos upės. Ilgis 550 km, kalnų grandinė pasiekia 150 km plotį (plačiausia Uralo dalis). Aukščiausia viršūnė – Jamantau kalnas (1640 m). Rytinės prieškalnės stačiais skardžiais jungiasi su kalvotu Užuralės paviršiumi, virš kurio iškilusi atskira Magnitnajos viršūnė (614 m) – svarbus geležies rūdos gavybos centras. Pietų Uralo vakarinių prieškalnių mišriuosiuose miškuose, sudarytuose iš eglių, pušų, liepų, ąžuolų, guobų, klevų, plyti ir gausūs aukštažolių stepių (jelanų) plotai. Yra ir ištisų liepynų, todėl čia vystoma bitininkystė. Rytiniuose šlaituose auga spygliuočių miškai. Beveik visos stepės išdirbtos.[4]
Aplinkinės teritorijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Į Uralą, kaip geografinį regioną taip pat įeina šios teritorijos:
- Priešuralė (Предуралье) – teritorija, esanti prie vakarinio Uralo kalnų šlaito, Pečioros ir Kamos baseinuose, Rytų Europos lygumos rytinis pakraštys. Driekiasi Baškortostano, Permės krašto ir Komijos teritorijose.
- Užuralė (Зауралье) – teritorija, esanti prie rytinio Uralo kalnų šlaito, Tobolo ir Obės baseinuose; Vakarų Sibiro lygumos vakarinis pakraštys.
- Šios Uralo kalnus supančios teritorijos vadinamos Paurale (Приуралье).
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Didžioji Uralo kalnų dalis gyvenama labai retai, tačiau Vidurinis Uralas, kuriame gausu naudingų iškasenų, o klimatinės sąlygos nėra tokios atšiaurios, įsikūrę nemažai gyventojų. Didžiausi Uralo miestai yra Jekaterinburgas, Žemutinis Tagilas, Magnitogorskas, Zlatoustas, Miasas, Pervouralskas. Kalnai įeina į šias federacines Rusijos teritorijas: Permės kraštą, Sverdlovsko sritį, Čeliabinsko sritį, Orenburgo sritį, Kurgano sritį, Udmurtiją, Baškortostaną, Chantų-Mansiją, Komių Respubliką.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aira Dubikaltienė. Uralas (Ural). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 394-395 psl.
- ↑ http://www.russika.ru/termin.asp?ter=2593 Archyvuota 2009-06-15 at the Wayback Machine
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 448-449
- ↑ TSRS fizinė geografija VII klasei. Leidykla „Šviesa“. 1976 m., Kaunas