Vepsų kalba

Vepsų kalba vepsän kel’
Kalbama	Rusija
Kalbančiųjų skaičius	3613 (2010 m.)
Kilmė	Uralo prokalbė Uralo kalbos Finougrų kalbos Finų kalbos Baltijos finų kalbos vepsų kalba
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Karelijos Respublika, Vepsų nacionalinė kaimo gyvenvietė
Kalbos kodai
ISO 639-3	vep
Vikipedija Vepsų kalba

Vepsų ir kitų Uralo kalbų paplitimas

Vepsų kalba (vepsų k. vepsän kel') – vepsų tautos kalba, priklausanti Uralo kalbų šeimos finougrų kalbų grupės Baltijos finų kalbų pogrupiui. Artimiausios šiai kalbai yra karelų, suomių, estų, ižorų ir vodų kalbos.

Vepsų kalba daugiausia šnekama Rusijos Federacijoje − Karelijos Respublikoje, Leningrado ir Vologdos srityse.

Ilgą laiką kalba neturėjo rašto. Rašymas vepsų kalba buvo atgaivintas tik XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Šiuo metu Petrozavodske leidžiamas kasmėnesinis laikraštis vepsų kalba „Kodima“ („Tėvynė“).

Šiai kalbai gresia išnykimas, nes dauguma vartotojų – pagyvenę žmonės, vaikai vepsų kalbos beveik nemoka. Rusijoje visi vepsai rusų kalba šneka kaip gimtąja. Vepsų kalba įtraukta į Raudonąją Rusijos tautų kalbų knygą ir yra laikoma kalba, kurios rašto tradicija buvo nutrūkusi.

Gramatiškai vepsų kalba yra agliutinacinė, pasižymi labai išplėtota linksnių sistema – išskiriama nuo 10 iki 24 linksnių. Veiksmažodžiai kaitomi asmenimis bei skaičiais ir turi keturis laikus: esamąjį-būsimąjį, būtąjį (imperfektą), perfektą ir pliuskvamperfektą, taip pat – keturias nuosakas. Palyginti su kitomis giminingomis kalbomis, vepsų kalboje žymiai daugiau vadinamojo „istorinio paveldo“, pavyzdžiui, žodžio viduryje sutrumpėjusių kamienų.

Pavadinimo kilmė

Kalbos pavadinimas (vepsän kel') kilęs iš vepsų savivardžio. Iki atsirandant vepsų raštijai, kaip savivardis buvo fiksuojama tik žodžio forma vepsläine (dgs. vepsläižed). Forma veps (dgs. vepsad) iš tikrųjų yra skolinys iš rusų kalbos.

Žodžio vepsas kilmė nėra iki galo aiški; gali būti, kad jis kilęs iš kalbos gyventojų, gyvenusių Tarpuežeryje (teritorijoje tarp Onegos, Baltojo ir Ladogos ežerų) prieš vepsus. Kijevo Rusioje žodį весь (liet. vesiai) 'vepsai' „Būtųjų laikų pasakojime“ vartojo jau Nestoras, rašydamas apie IX a. įvykius. D. Bubrichas manė, kad slaviškas genties pavadinimas весь 'vesiai' buvo perimtas iš skandinavų, kurie, sprendžiant pagal Vakarų Europos šaltinius, šią gentį vadino vizzi. N. Bogdanovo manymu, tautovardžių vesiai ir vepsai sąsaja akivaizdi: šią nuomonę jis grindė tuo, kad vepsų kalboje galėjo būti savivardis, žodžio gale turintis minkštąjį priebalsį. Tokios pat nuomonės laikosi ir Z. Malinovskaja, tautovardžio vepsai vartojimą tyrusi Ojatės vepsų šnektose.

Tautovardis vepsai sutinkamas Babajevo rajono, kur tradiciškai gyveno vepsai, vandenvardžiuose.

Iki sovietinių laikų rusiškuose šaltiniuose vepsai buvo vadinami čiudais.

Kalbos geografija

Dvikalbis kelio ženklas prie Šioltozero kaimo

Petrozavodsko gyventojas kalba vepsiškai (kalbos tekstas)

Arealas ir kalbos vartotojų skaičius

Vepsų kalba vartojama Karelijos Respublikoje (Paonegės rajone), Leningrado srityje (Podporožės, Tichvino, Lodeinoje Polės, Boksitogorsko rajonuose), taip pat – Vologdos srityje (Vytegros ir Babajevo rajonuose), kur vepsai atsikėlė 1911–1913 m. vykdant Stolypino reformą. Vientisai gyvenančių vepsų grupių yra prie Irkutsko srities ir Ust Ordos Buriatų autonominė apygardos ribos (dauguma jų gyvena centrinėje Alario rajono gyvenvietėje Kutulike). Atsikėlusių vepsų taip pat yra Kemerovo srities kaime Kuzedejeve (2010 m. surašymo duomenimis, Kuzedejeve vepsiškai kalbėjo penki žmonės). Maždaug 93 % vepsų gyvena Karelijos Respublikoje (4870 žm., arba 59,1 %), Leningrado (2337 žm., arba 28,4 %) ir Vologdos (426 žm., arba 5,2 %) srityse. Iš kitų Rusijos Federacijos subjektų, daugiausia vepsų gyvenama Murmansko (128 žm., arba 1,6 %) ir Kemerovo srityse (83 žm., arba 1 %). Karelijos Respublikos, Leningrado ir Vologdos sričių kaimuose – tradicinėse gyvenamosiose vietovėse – jų priskaičiuojama tik apie 3500.

1994 m. Karelijos Paonegės rajone buvo sudarytas Vepsų nacionalinis valsčius, tačiau 2004 m. šis valsčius panaikintas, o jo teritorija grąžinta į Paonegės rajono sudėtį. Buvusio Vepsų nacionalinio valsčiaus gyventojai gyvena 14-oje vietovių, sujungtų į tris kaimo gyvenvietes. Valsčiaus centras buvo Šioltozero kaimas, esantis už 85 km nuo Petrozavodsko. Remiama Karelijos Respublikos valdžios, Petrozavodske veikia Vepsų kultūros draugija, prisidedanti prie vepsų kalbos plėtotės; Vepsų draugija veikia ir Sankt Peterburge.

2010 m. Rusijos gyventojų surašymo duomenimis, vepsiškai Rusijoje kalba 3,6 tūkstančio žmonių.

Gyventojų surašymo duomenys tyrėjams nekelia pasitikėjimo, nes žinoma daug atvejų, kai vepsai buvo užrašomi rusais. Pagrindinė priežastis, dėl kurios vepsai save priskiria rusams, – kalbos neprestižiškumas, žemas tautinės savimonės lygis. Bendrasis vepsų skaičius 2002 m. Rusijos surašymo duomenimis buvo 8240 žmonių, tačiau šis skaičius laikomas pamažintu.

2009 m. UNESCO vepsų kalbą įtraukė į Nykstančių pasaulio kalbų atlasą.

Tarmės

Gyvos trys vepsų kalbos tarmės:

• šiaurės (Karelijos Respublika, Onegos ežero pakrantės juosta į šiaurę nuo Voznesenės, dalis kalbos vartotojų Petrozavodske);
• vidurio (Leningrado srities Podporožės, Tichvino, Lodeinoje Polės rajonai, Vologdos srities Vytegros ir Babajevo rajonai);
• pietų (Leningrado srities Boksitogorsko rajonas).

Vidurio tarmė išskiriama labiau kaip geografinis arealas, nes šioje tarmėje yra daug skirtingų patarmių ir jų grupių (pavyzdžiui, Belozersko patarmės, žymiai besiskiriančios fonetiškai ir morfologiškai, Šimozero patarmė, Ojatės patarmių grupės, pietvakarių, arba Kapšinskio, patarmės ir kt.). Tarp ne taip seniai išnykusių tarmių išskiriama Isajevo tarmė, vartota į pietryčius nuo Kargopolio (išnyko XIX ir XX amžių sandūroje; pagrindinis tyrėjas – Jalmaras Basiljeras, pagrindinis darbas – „Vepsäläiset Isajevan Voolostissa“, 1890 m.).

Bendrinė vepsų kalba grindžiama vidurio tarme.

Pagrindinės šiaurės tarmės ypatybės

• j vietoje žodžio pradžioje turimas d’: d’äniš 'kiškis' (bendrinėje kalboje jäniš), d’o 'jau' (bendrinėje kalboje jo), d’umal 'dievas'(bendrinėje kalboje jumal), d’äritada 'traiškyti', d’on 'geriu', d’ättab '(jis) palieka';
• kartais žodžio pradžioje pasitaiko ilgųjų balsių, o bendrinėje kalboje jų visiškai nėra: maa 'žemė', puul’e 'medžio link', suuhu 'burnon';
• tiesioginės nuosakos esamojo laiko vienaskaitos trečiajame asmenyje gali būti geminuojami priebalsiai k, g, t, d, p, b, z: kattab '(jis) dengia', laddib '(jis) tvarko', teggob '(jis) daro', l’ubbub '(jis) kyla', hüppib '(jis) šokinėja', läzzub '(jis) guli';
• vardažodžiuose daug žymiau negu kitose tarmėse prieš -е minkštinami priebalsiai l, n, r (pavyzdžiui, aliatyve: sizarel’e 'seseriai', mamal’e 'mamai'), taip pat šie priebalsiai minkštinami asmenuojamose veiksmažodžio formose, kurių kamienas baigiasi -e: tul’en 'ateinu', pan’ed 'dedi', pur’ed 'kandi', man’e 'eik!', tul’e 'ateik!';
• kitaip negu kitose tarmėse, greta i priebalsiai iš viso neminkštinami: voil 'prie sviesto', tulid 'atėjai', kavelin 'vaikščiojau', söizin 'suvalgyčiau';
• dvibalsiai oi, ui pavirtę ii ir balsiu i: kaniid, kanid 'vištų' (kitose tarmėse – kanoid), sanid 'sakei', sanizid 'sakytumei' (kitose tarmėse – sanuid, sanuizid);
• išskyrus retas išimtis (pavyzdžiui, panoba '(jie) deda', mäba '(jie) eina'), tiesioginės nuosakos esamajame ir būtajame laikuose vartojamas iš neveikiamosios rūšies formų kilęs daugiskaitos III asmuo: mändaze '(jie) eina', tehtaze '(jie) daro', mändihe '(jie) ėjo', tehtihe '(jie) darė'.

Pagrindinės vidurio tarmės ypatybės

• Žodžio pradžioje j išlaikomas (vakarų patarmėse) arba virsta g’ (rytų patarmėse): järv – g’ärv 'ežeras', jüged – g’üged 'sunkus, sudėtingas', jaritada – g’äritada 'traiškyti', jonoštada – g’onoštada 'pabrėžti';
• prieš -e priebalsiai išlieka kieti: tulen 'ateinu', ühtele, ühtelo 'vienam', kandoizele 'kelmo link';
• nėra ilgųjų balsių ir geminatų, kurių pasitaiko kitose tarmėse: maha 'žemėn', sos 'pelkėje', puhu 'medin'; katab '(jis) dengia', lugeb '(jis) skaito', libub '(jis) kyla';
• po i minkštinamos kaitybos priesagos: puid’ 'medžių', lehtesil’ 'prie lapų', nuuzid’ 'prabudai', libuid’ 'kilai', panizid’ 'dėtumei';
• be -m ir -t, veikiamosios rūšies daugiskaitos I ir II asmenų priesagose vartojami dvibalsiai -ai ir -ei: tulemai 'ateiname', sötei 'valgote';
• III asmens būtojo laiko (imperfekto) daugiskaitoje vartojama asmenį ir skaičių nurodanti priesaga -ba: lugiba '(jie) skaitė', paniba '(jie) dėjo', tuliba '(jie) atėjo'.

Pagrindinės pietų tarmės ypatybės

• Balsiais -i ir -u besibaigiančių dvibalsių vietoje turimi ilgieji balsiai: hag 'malkos' (kitose tarmėse – haug, houg), picune 'mažas' (kitose tarmėse – picuine), mulo 'pernai' (kitose tarmėse – muloi);
• vietoj balsių junginių su sonantu -l vartojami ilgieji balsiai, kas aiškinama -l subalsėjimu (l > л > u) ir subalsėjusio priebalsio supanašėjimu su prieš jį einančiu balsiu, galiausiai tampant ilguoju balsiu: meja 'pas mus' (kitose tarmėse – mejal, mijou); edu 'anksčiau' (kitose tarmėse – edel, eduu), logo 'šienavime' (kitose tarmėse – logol, logou);
• tiesioginės nuosakos I ir II daugiskaitos asmenys turi priesagą su ilguoju balsiu -a : nägita 'matėte', kulima 'girdėjome', tulema 'ateiname', tegeta 'darote';
• tiesioginės nuosakos daugiskaitos III asmens neigiamasis veiksmažodis esamajame laike ir imperfekte turi formą eba, o šiaurės ir vidurio tarmėms tai nebūdinga: eba tule '(jie) neateina', eba uju '(jie) neplaukia', eba pezend '(jie) neplovė', eba ajand '(jie) neišvažiavo'.

Rašyba

Vepsų abėcėlė lotyniškais rašmenimis, XX amžiaus 4-asis dešimtmetis

Iki XX a. pradžios vepsų kalba rašto neturėjo. Vepsų rašto istorija skirstoma į keturis laikotarpius:

• iki 1931 m. – bandymai sukurti raštą kirilica;
• 1931–1937 m. – raštas lotynų abėcėle;
• 1937–1989 – laikotarpis be rašto;
• nuo 1989 m. – rašto atgimimas, rašoma lotynų abėcėle.

XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo vartojama tokia vepsiška lonynų abėcėle:

A a	Ä ä	B b	C c	Ç ç	D d	E e	F f
G g	H h	I i	J j	K k	L l	M m	N n
O o	Ö ö	P p	R r	S s	Ş ş	T t	U u
V v	Y y	Z z	Ƶ ƶ	ı	’

XX a. 4-ojo dešimtmečio vepsų abėcėlės raidė C buvo skaitoma kaip šių laikų Č, o Ç – kaip dabartinė С. Raidė Ş atitinka dabartinę Š, raidė Ƶ – raidę Ž, raidė Y – raidę Ü. Raidė ı (i be taško) žymėjo garsą, panašų į rusų kalbos ы. Dabartiniame vepsų raidyne tokios raidės nėra. Nuo 1937 m. raštas buvo nutrūkęs ne vienam dešimtmečiui.XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje raštas vepsų kalba buvo atgaivintas.

2007 m. patvirtinta vepsiška lotynų abėcėlė, papildyta diakritiniais ženklais (apostrofas (ʹ) žymi priebalsių minkštumą); ši abėcėlė vartojama iki šių dienų. Ją sudaro tokios raidės:

A a	B b	C c	Č č	D d	E e	F f	G g
H h	I i	J j	K k	L l	M m	N n	O o
P p	R r	S s	Š š	Z z	Ž ž	T t	U u
V v	Ü ü	Ä ä	Ö ö	’

Raidė TFA a /ɑ/ b /b/ c /t͡s/, /t͡sʲ/ cʹ /t͡sʲ/ č /t͡ʃ/ d /d/, /dʲ/ dʹ /dʲ/ e /ɛ/, /je/ f /f/ g /ɡ/, /ɡʲ/ gʹ /ɡʲ/ h /h/, /hʲ/ hʹ /hʲ/ i /i/

Raidė TFA j /j/ k /k/, /kʲ/ kʹ /kʲ/ l /l/, /lʲ/ lʹ /lʲ/ m /m/, /mʲ/ mʹ /mʲ/ n /n/, /nʲ/ nʹ /nʲ/ o /o/ p /p/, /pʲ/ pʹ /pʲ/ r /r/, /rʲ/ rʹ /rʲ/

Raidė TFA s /s/, /sʲ/ sʹ /sʲ/ š /ʃ/ z /z/, /zʲ/ zʹ /zʲ/ ž /ʒ/ t /t/, /tʲ/ tʹ /tʲ/ u /u/ v /v/, /vʲ/ vʹ /vʲ/ ü /y/ ä /æ/ ö /ø/

Istorija

Priešistorė

Vepsų kalbos (весь) paplitimas I ir II tūkstantmečių sandūroje

Mokslininkai vepsus laiko viena seniausių Šiaurės Europos tautų. Dabartiniai vepsai yra palikuonys finougrų genties, Kijevo Rusios šaltiniuose žinomos kaip vesiai; istoriniai šaltiniai apie vesius ir čiudus, su kuriais siejama vepsų kilmė, siekia VI amžiaus vidurį: ostgotų istoriko Jordano veikale „Apie gotų kilmę ir darbus“ vardijama daugybė genčių, kurias neva pavergė gotų karalius Ermanarichas, ir pavadinimuose Vas, Vasina ir Thiudos, Tuidos, Thiudi tyrėjai įžvelgia žodžius vesiai ir čiudai. Manoma, kad jau pirmojoje I amžiaus pusėje vesių ir čiudų grupių gyventa Tarpuežeryje – teritorijoje tarp Ladogos, Onegos ir Baltojo ežerų. Vepsai dalyvavo pačiuose anksčiausiuose Kijevo Rusios istorijos įvykiuose, konkrečiai – jie minimi legendiniame variagų kvietime į Kijevo Rusią, taip pat Olego, užėmusio Kijevo sostą, žygyje.

Nuo pagrindinio Baltijos finų genčių masyvo vepsai atsiskyrė Baltijos kraštuose, iš kur antroje I tūkstantmečio pusėje Ojatės, Svirės ir Pašos upėmis jie persikėlė į Tarpuežerį. Ten jie iš dalies asimiliavo, iš dalies išstūmė į šiaurę senesnius gyventojus – samius. Šio laikotarpio vepsai siejami su archeologine Ladogos pilkapių kultūra. D. Bubricho manymu, vesių lopšiu laikytina teritorija tarp Volchovo ir Svirės. Jo teigimu, dalis Baltijos finų pasistūmėjo į šiaurės rytus ir įsitvirtino pietrytinėje Ladogos pakrantėje, kur „jų skaičius pasirodė esąs labai žymus ir jie įgijo atskiros genties organizaciją… ir ėmė vadintis vepsä (vepsais)“.

Jų kalboje įvyko kai kurių pokyčių. Išskyrus tuos dviskiemenius žodžius, kuriuose pirmas balsis istoriškai buvo trumpasis, vardininke nukrenta galinis balsis:

1. dviskiemeniuose žodžiuose, jei pirmasis skiemuo uždaras arba jei pirmoji balsinė fonema – dvibalsis ar istoriškai ilgasis balsis (ozr 'miežis' (suom. ohra), poig 'sūnus' (suom. poika 'berniukas'), nor 'virvė' (suom. nuora);
2. daugiaskiemeniuose žodžiuose (madal 'žemas' (suom. matala).

I ir II tūkstantmečių sandūroje į Tarpuežerį ėmė skverbtis slavai. Nuo XI a. naugardiečiai pradėjo užgrobti vepsų žemes ir jose skleisti stačiatikybę. XI–XII a. į Paonegę atsikėlė karelai-liudikai ir asimiliavo dalį vepsų. Nuo XII a. vepsų istorija glaudžiai susijusi su Naugardu, o vėliau – su centralizuota rusų valstybe, kuri šios tautos etnokultūrinėje raidoje suvaidino didelį vaidmenį. 1453 metais Naugardo arkivyskupo Feodosijaus II surašymo knygoje pirmą kartą paminėti vepsiški Šokšos ir Šioltozero kaimai. Dabartinėje vepsų kalboje pastebima rusų kalbos įtaka: priebalsių minkštinimas, didelis slavizmų kiekis, kai kurios grynai rusiškos linksnių reikšmės. Kaip teigia V. Pimenovas, daugiausia rėmęsis Bubricho nuomone, vesiai jau tada, kai buvo paminėti metraštyje, buvo visavertis etninis vienetas, o jo susidarymo vieta laikytina pietrytinė Baltijos kraštų dalis, kur vyko bendrasis Baltijos finų tautų susidarymo procesas. V. Pimenovo teigimu, slavų ir finougrų genčių sąveika bus prasidėjusi žymiai anksčiau nei apie tai kalbama metraštyje; tai patvirtina ir šiuolaikiniai archeologiniai tyrinėjimai.

Raštijos pradmenys ir sovietinis laikotarpis

Iki XX a. pradžios vepsų kalba neturėjo savo rašto. Vis dėlto nuo XVII a. vepsų kalbos medžiaga ne kartą fiksuojama įvairiuose dokumentuose. Tokiu būdu rankraštiniame „Oloneco rinkinyje“, parašytame XVII a. antrajame ketvirtyje, yra keletas Baltijos finų kalba užrašytų užkalbėjimų, kuriuos dauguma tyrėjų identifikuoja kaip vepsiškus. Šie tekstai užrašyti to meto rusų kalbos raidynu. Nuo XIX a. pradžios vepsų kalbos medžiagą ne kartą fiksavo mokslininkai, daugiausia – Suomijos: A. Šiogrenas, E. Lionrotas, L. Ketunenas, E. Setelė ir kiti. 1899 m. vepsų kalbos tyrėjas N. Podvysockis pabrėžė, kad „jokios kaivanų [vepsų] abėcėlės iki šiol nėra, ir visi bandymai sudaryti rusų-kaivanų žodyną… arba abėcėlę nesėkmingi“.

Raštija vepsų kalba užgimė XX amžiaus 2-ajame dešimtmetyje. Tad 1911 m. valstietis G. Elkinas iš Jaroslavičių kaimo parašė pjesę vepsų kalba, o 1913 m. Sankt Peterburge išėjo pirmasis vepsų-rusų žodynas, kurį išleido Rybrekos kaimo mokytojas Pavlas Uspenskis. Šiame leidinyje („Русско-чудскій словарь съ нѣкоторыми грамматическими указаніями“) naudojama kirilica, kurią sudarė to meto rusų abėcėlės raidės ir keletas papildomų. P. Uspenskio rašyba vėlesnės sėkmės nesulaukė.

XX a. 4-ajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje buvo pradėtas kurti raštas vepsų kalba. TSRS Mokslų akademija sudarinėjo vepsų kalbos vadovėlius ir žodynus lotynų abėcėle; prie tuometinio Kalbos ir mąstymo instituto tam buvo suburta speciali komisija. 1932–1933 m. Leningrado srityje Vinicuose, Oštoje, Šioltozere ir kituose vepsų kaimuose prie Kapšos, Šolos ir Ojatės upių buvo įsteigtos 49 pradinės ir 5 vidurinės vepsiškos mokyklos. Iki 1937 m. buvo išleista 19 vadovėlių (neskaičiuojant tarpusavyje besiskiriančių išleistųjų pakartotinai), vepsų–rusų žodynas, į kurį įeina 3,5 tūkstančio žodžių (autoriai – F. Andrejevas ir M. Hemeleinenas), ir keletas knygų skaitiniams. Vis dėlto 1937 m. vepsų kalbos mokymas mokyklose ir vepsiškos literatūros leidyba buvo nutraukti, vepsus imta represuoti ir rusinti. Iki II pasaulinio karo vepsų kalbą studijavo tik Suomijos kalbininkai (E. Setelė, L. Ketunenas, E. Tunkelas ir kiti). Po II pasaulinio karo buvo išformuoti nacionaliniai vepsų dariniai, ir vepsų kalba vėl liko vartojama tik buityje. Vepsų kalbos tyrimai buvo sutelkti Karelijoje (Petrozavodske) ir Estijoje (daugiausia Tartu). Tuo metu Petrozavodsko kalbininkai, taikydami lauko tyrimus, daugiausia nagrinėjo šiaurės ir vidurio tarmes, o Estijos ekspedicijos tyrė pietų tarmę.

Ilgą laiką tema apie karelų ir vepsų rašto atkūrimą tyrėjams buvo „uždrausta“; už pasisakymą, kad būtina atkurti karelų raštą, 6-ojo dešimtmečio pabaigoje sekretorius mokslininkas G. Makarovas netgi buvo nušalintas nuo pareigų. Vepsams, kaip vieningai bendruomenei, ir jų kalbai pražūtingiausią poveikį padarė XX a. 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių valstybės veiksmai, žinomi kaip „neperspektyvių kaimų likvidavimo politika“. Jos padariniai negausioms etninėms grupėms buvo pražūtingi, nes griovė jų etninę aplinką ir tradicinę gyvenseną. Be to, ši politika sutapo su administracine rajonų pertvarka. Leningrado srityje dėl dviejų administracinių pertvarkų vepsų gyvenama teritorija tikrąja to žodžio prasme tapo keturių rajonų sankirtos centru, čia susidūrė Podporožės, Lodeinoje Polės, Boksitogorsko ir Tichvino rajonai; Vologdos srityje susikirto du rajonai. Dvi nedideles vepsų kaimų santalkas, likusias Babajevo rajone, vieną nuo kitos atskyrė negyvenama vietovė, kurioje anksčiau buvo Šimozero krašto kaimai. Visuose Leningrado ir Vologdos sričių rajonuose vepsų gyvenvietės tapo atokiais užkampiais, nes beveik nebuvo kelių į šias vietoves atvažiuoti. Dėl to čionykščiai gyventojai sparčiai kėlėsi į centrus: daug vepsų paliko savo etninę teritoriją ir išvyko dirbti į kitas gyvenvietes bei miestus. Jų daugumą sudarė jaunimas, jis greitai pasiduodavo etninei ir kalbinei asimiliacijai, nes nebuvo tautinę savimonę padedančių palaikyti institucijų.

Dėl nuolatinio jaunimo nutekėjimo ir jo asimiliacijos vepsų bendruomenė ėmė labai senti. 1989 m. surašymo duomenimis, Karelijos Respublikoje vidutinis vepsų amžius buvo 45,9 m., o Karelijos gyventojų amžiaus vidurkis sudarė 33,3 m. – tad vepsai buvo „seniausia“ šios respublikos tauta. Atitinkamų duomenų apie vepsus Leningrado ir Vologdos srityse neturėta. Visa tai, be abejo, sąlygojo bendrąjį vepsų skaičiaus mažėjimą, o drauge mažėjo ir mokančiųjų vepsų kalbą: nuo 1989 m. vepsų skaičius nukrito 32,1 % – nuo 12142 iki 8240 žmonių; Karelijoje – 18 %, Leningrado srityje – 52,7 %, Vologdos srityje – 41,7 %.

9-ojo dešimtmečio pabaigoje Karelijos Respublikos vadovybė pradėjo svarstyti klausimą apie būtinybę vietinėse mokyklose mokyti suomių kalbos. Savotiškas bandymas respubliką trečiąjį kartą „susuominti“ davė netikėtų rezultatų: tai besvarstant su nacionalinių rajonų mokyklų direktoriais, pradėta šnekėti apie karelų ir vepsų kalbų ateitį, taip pat – kad reikėtų atgaivinti šių kalbų raštą bei jas dėstyti mokyklose. Šis klausimas imtas plačiai svarstyti 1986–1987 m. 1986 m. pavasarį Šioltozere susibūrė iniciatyvinė grupė, kuriai vadovavo A. Maksimovas, R. Loninas ir R. Maksimova; pasitelkę laikraštį „Коммунист Прионежья“ („Paonegės komunistas“) jie pradėjo šviečiamąjį darbą, siekdami gaivinti vepsų kalbą. Šis judėjimas turėjo ir priešininkų, manančių, kad valstybės pinigus leisti vepsų kalbos vadovėliams ir pan. nėra prasmės, tačiau jie nesulaukė platesnio palaikymo.

Šioltozero mokyklos direktorės R. Maksimovos sprendimu, 1987 m. balandį R. Loninas čia pradėjo fakultatyviai mokyti vepsų kalbos. 1987 m. birželį R. Maksimova kreipėsi į Paonegės rajono vykdomąjį komitetą ir įteikė peticiją, kad vepsų kalba būtų įtraukta į mokymo programą kaip atskiras dalykas, ir vykdomasis komitetas jos peticijai pritarė. 1987 m. rugpjūtį iniciatyvinė grupė, kurią sudarė M. Mullonen, N. Zaiceva, I. Mullonen, Z. Strogalščikova ir A. Petuchovas, posėdyje patvirtino naują, kirilica grįstą, vepsų kabos abėcėlę ir ėmė ją rengti, taip pat pradėjo sudarinėti būtinąsias mokymo programas bei ruošti kalbos mokymo priemones. Tačiau raštas vepsų kalba susidūrė su sunkumais, mat visoje šalyje nebuvo institucijos, į kurios pareigas būtų įėję patvirtinti naujai kuriamą rašybą rašto neturinčioms tautoms. Tam, kad būtų palaikytas mokytojų kolektyvo sprendimas vepsų kalbą įtraukti į mokymo planus, 1987 m. gruodį buvo sušauktas Šioltozero kaimo gyventojų susirinkimas, jame padaryta tokia išvada: „Visi vepsų kalbos mokymuisi abejingi“; po to pradėta kurti vepsišką abėcėlę. Buvo pasiūlyti tvirtinti du naujosios vepsų abėcėlės variantai – tiek kirilica, tiek ir lotynų abėcėle. Kirilica grįstas raidynas pasirodė besąs nepaklausus.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo

Nina Zaiceva vepsiškai pasakoja apie vepsų kalbą ir tekstyną „VepKar“.

Nuo tada, kai 1987 m. buvo naujai atkurtas vepsų kalbos raštas, ir vėlesniu laikotarpiu, po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m., vepsų kalba pasipildė nauja leksika ir terminologija, taip pat – daugybe skolinių iš rusų kalbos; imta kurti rašybos normas, išleista vepsų literatūros, kalbos mokymosi vadovėlių, atsirado vepsiška žiniasklaida. Negalima teigti, kad vepsų kalbos padėtis pagerėjo iš esmės, tačiau tam tikrų laimėjimų šioje srityje pavyko pasiekti.

Nuo 2006 m. vientisai vepsų gyvenamoje teritorijoje Paonegės rajone kelio ženkluose vartojami vepsiški gyvenamųjų vietovių pavadinimai.

Per visą vepsų raštijos istoriją vepsų kalba išleista daugiau kaip 70 knygų, daugiausia – mokomosios literatūros (autorės – N. Zaiceva, I. Mullonen). Išleistas ne vienas kūrinys vepsų kalba, parašytas A. Petuchovo ir R. Lonino; žinomiausi – vepsų poeto N. Abramovo kūriniai. Viena žinomiausių šiuolaikinių vepsų dainininkių, atliekančių dainas vepsų kalba – Jousnė (A. Vasiljeva).

Šiuo metu Petrozavodske vepsų kalba leidžiamas laikraštis „Kodima“ („Tėvynė“). Atskiri tekstai vepsų kalba daugiausia spausdinami suomiakalbiuose žurnaluose „Carelia“ ir „Kipinä“.

Vepsų kalba kaip atskiras dalykas dėstoma vidurinėje Lionroto finougrų mokykloje Petrozavodske, dviejose mokyklose Karelijoje, taip pat – kaip fakultatyvus dalykas keliose mokyklose Leningrado srityje. Ji dėstoma ir dviejose aukštosiose mokyklose: Petrozavodsko valstybiniame universitete ir Šiaurės tautų institute Sankt Peterburge.

2012 m. vasario 1 d. atidarytas Vikipedijos vepsų kalba skyrius.

Tekstyno tyrimai

Straipsnis apie vepsų veiksmažodį astta 'eiti' „VepKar“ tekstyne.

Vepsų pasakos „Hebomvor“ („Arkliavagis“) fragmentas su vertimu į rusų kalbą. Šiame tekste spragtelėjus pele žaliame langelyje rodomas vertimas ir pažymėto veiksmažodžio astub '(jis) eina' nuoroda į pagrindinę formą astta 'eiti'. Viršutinėje ekrano dalyje pateiktas teksto pasas. Tekstynas „VepKar“, 2019 m.

2009–2016 m. Karelijos mokslinio centro kalbos, literatūros ir istorijos instituto bei Karelijos mokslinio centro taikomosios matematikos tyrimų instituto darbuotojai, vadovaujami N. Zaicevos, sudarė ir internete patalpino „Vepsų kalbos tekstyną“. Į šio tekstyno žodyną įeina maždaug 10 tūkstančių lemų ir žodžių formų, taip pat tekstyne yra vertimų į rusų ir anglų kalbas žodynas. Tekstynas suskirstytas į skyrius: tarmių tekstai, vepsų raudos, vepsų liaudies pasakos, bibliniai tekstai, naujosios raštijos skyrius (grožiniai ir publicistiniai tekstai). Pirmieji trys skyriai yra dvikalbiai, į juos įtraukti vertimai į rusų kalbą. Tekstyną sudaro daugiau nei tūkstantis tekstų.

Daug tekstyno tekstų Karelijos mokslinio centro kalbos, literatūros ir istorijos institutas rinko dešimtmečiais, taikydamas vadinamąjį lauko tyrimų metodą. Atliekant lingvistinę teksto analizę reikia duomenų, kur ir kada tekstas buvo užrašytas, todėl tekstyne didelis dėmesys skiriamas metainformacijai ir tekstų aprašui: teksto pase nurodoma bibliografinė informacija apie teksto užrašymo vietą ir datą, pateikėjo vardą ir gimimo vietą, tekstą užrašiusio darbuotojo vardą ir t. t. Į tekstyną įtraukta daugiau kaip 800 bibliografinių šaltinių.

2016 m. „Vepsų kalbos tekstyno“ pagrindu buvo sudarytas „Atvirasis vepsų ir karelų kalbų tekstynas“ (sutrumpintai – „VepKar“). Tai – daugiakalbis tekstynas, kuriame pateikti tekstai vepsų ir karelų kalbomis, kai kurie tekstai versti į rusų kalbą. Į tekstyną „VepKar“ įtraukta tekstų visomis trimis vepsų tarmėmis. Išeitinis tekstyno vedlio kodas Dictorpus, suteikiantis prieigą prie „VepKar“ duomenų, yra prieinamas atvirojo dvigubo licencijavimo sąlygomis. Tekstyno „VepKar“ tekstai ir žodynai platinami atvirųjų CC BY licencijų teisėmis.

Kad tekstynas „VepKar“ pasipildytų žodžių formomis, 2019 m. pasinaudota morfologine Vikižodyno informacija, o tiksliau – kad „VepKar“ tekstyno žodyne būtų sukurtos žodžių kaitybos lentelės, Angliškojo Vikižodyno, parašyto naudojant Lua kalbą, dinaminio šablono taisyklės buvo perkeltos į tekstyno vedlį (PHP kalba). Dabar, kai redaktoriai prideda kamieną ir bazinių kaitybos priesagų sąrašą, „VepKar“ žodyne sugeneruojamos 42 linksniuojamųjų kalbos dalių ir 46 veiksmažodžių formos. Angliškajame Vikižodyne yra maždaug tūkstantis straipsnių apie vepsiškus žodžius, kuriuose pateikiama informacija apie kaitybą.

Kalbos tyrimo istorija

A. Šiogrenas (1794–1855)

Vepsus imta tyrinėti žymiai vėliau negu kitas finougrų tautas. Prielaidą, kad vepsų kalba tarp kitų Baltijos finų kalbų yra savarankiška, 1827 m. po tiriamųjų išvykų į vepsų žemes pirmasis išsakė A. Šiogrenas. Tuo metu vepsai buvo apgyvendinę teritoriją prie Oloneco ir Naugardo gubernijų ribos.

Po A. Šiogreno išvykų suomių tyrėjai ėmė labiau domėtis vepsų kalba kaip artimai gimininga suomių kalbai. 1842 ir 1845 metais į vepsų žemes buvo atvykęs įžymus karelų epinių dainų rinkėjas ir epo „Kalevala“ sudarytojas E. Lionrotas, jis publikavo pirmąjį straipsnį apie vepsų kalbą (jo surinkta vepsų kalbos medžiaga tapo jo mokslų daktaro disertacijos „Om det Nord-tschudiska språket“ („Apie šiaurės čiudų kalbą“) pagrindu), o 1855 m. – A. Alkvistas, vepsų kalbai paskyręs didelį veikalą „Anteckningar i nord-tshudiskan“; į šį darbą įtrauktas pirmasis vepsų kalbos žodynas (vepsų–švedų, papildytas suomių ir rusų kalbų paralelėmis). Tai buvo pirmieji tyrėjai, kurie savo darbuose suomių kalba, po A. Šiogreno, remdamiesi atskirų vepsų grupių savivardžiu – vepsläine, šiaurės čiudus ėmė vadinti būtent „vepsais“, o jų kalbą – „vepsų kalba“. Į vepsų žemes vyko suomių kalbininkai E. Setelė (1889 m., 1916 m.) ir L. Ketunenas (1934 m.). Jų darbai padėjo tvirtą pamatą tolimesniems vepsų kalbos tyrimams. Po to, kai E. Lionroto ir A. Alkvisto darbuose buvo pateikta vepsų kalbos medžiagos, šia kalba ėmė domėtis ir Vengrijos kalbininkai P. Hunfalvis (Pál Hunfalvy) (1875 m.) bei J. Šinemas (Jozsef Sinnem). Vepsų kalba archajiška, ir jos tyrimai prisidėjo prie finougrų lyginamosios kalbotyros plėtotės.

XIX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje vepsais pradėjo domėtis ir rusų kraštotyrininkai bei etnografai. Apie vepsus buvo išleista V. Mainovo, A. Kolmogorovo, V. Leskovo, D. Nikolskio, N. Podvysockio ir kitų autorių darbų. Suomių mokslininkai savo veikaluose daugiausia tyrė vepsų kalbą, o rusų mokslininkai domėjosi vepsų kultūra ir tradicijomis. Iki revoliucijos išleisti darbai apie vepsus suformavo mokslinę nuomonę, kad jie yra tauta, išgyvenanti savo daugiau nei tūkstančio metų istorijos „saulėlydį“, ir, beje, nerimą kėlė ne vepsų skaičiaus mažėjimas (V. Mainovas rašė, kad „Ojatės čiudai ne tik kad nenyksta, bet, priešingai, jų gimstamumas kone viršija rusų gimstamumą; vidutinis gimstamumas yra 8,40 vaiko“), o spartus vepsų kaimų rusėjimas. Maskvos universiteto profesoriaus A. Kolmogorovo, daug metų tyrusio vepsus, žodžiai: „Ne už devynių jūrių marių, o visai netoli sostinės… visa tauta išgyvena paskutines savo dienas, nes neišvengiamas asimiliacijos su rusų tauta procesas kaivanų [vepsų] upelius privers susilieti su „rusų jūra“ ir joje išnykti“. 1842 m. E. Lionrotas lankėsi Oloneco gubernijos Vytegros apskrities Isajevo valsčiuje ir pažymėjo, kad iš dvylikos kaimų tik „penkiuose kaimuose, greta rusų kalbos, kalbama ir vepsiškai, o likusiuosiuose ši kalba jau išnykusi; ir tai šiuose penkiuose kaimuose nūnai net vaikai tarpusavyje kalbasi rusiškai, todėl nesunku numanyti, kad praeis šimtmetis, ir vepsų kalba bus tik nelyginant padavimas, jog kažkada, ankstesniais laikais, jų proseneliai bendravo kažkokia kita kalba, besiskyrusia nuo rusų“. Pirmasis vepsų–rusų žodynas, sudarytas mokytojo Pavlo Uspenskio, pasirodė 1913 m.; vepsiški žodžiai jame rašomi kirilica.

Fonetika ir fonologija

Balsiai

Vepsų kalbos balsių sistema:

UFA	Priešakinė eilė	Užpakalinė eilė
Aukštutinis pakilimas	i ü	u
Vidurinis pakilimas	e ö	o
Žemutinis pakilimas	ä	a

Šimozero patarmių balsių sistema:

UFA	Priešakinė eilė	Vidurine eilė	Užpakalinė eilė
Aukštutinis pakilimas	i ü	i̮	u
Vidurinis pakilimas	e ö	e̮	o
Žemutinis pakilimas	ä		a

Kitaip negu visose kitose Baltijos finų kalbose, vepsų kalboje nėra trumpųjų ir ilgųjų balsių priešpriešos (išskyrus pietų tarmes, kur ji atsirado kaip antrinis reiškinys naujiems ilgiesiems balsiams susidarius iš dvibalsių: ai, au > ā, oi > ō, uu > ū; ilguosius balsius įprasta žymėti brūkšneliu).

Dvibalsiai vepsų kalboje gali būti tik krentantieji.

Priebalsiai

Vepsų kalbos priebalsiai:

		Lūpiniai		Liežuvio priešakiniai		Liežuvio viduriniai	Liežuvio užpakaliniai		Glotaliniai
		Kietieji	Minkštieji	Kietieji	Minkštieji		Kietieji	Minkštieji	Kietieji	Minkštieji
Nosiniai		m	mʲ	n	nʲ
Sprogstamieji	Skardieji	b	bʲ	d	dʲ		g	gʲ
	Duslieji	p	pʲ	t	tʲ		k	kʲ
Afrikatos	Skardžiosios					dʒ
	Dusliosios			ts		tʃ
Pučiamieji	Skardieji	v	vʲ	z	zʲ	ʒ
	Duslieji	f	fʲ	s	sʲ	ʃ			h	hʲ
Sklandieji				l	lʲ	j
Virpamieji				r	rʲ

Tarp vepsų kalbos priebalsių pasitaiko geminatų, žymimų dvigubinamomis priebalsių raidėmis; kamienuose geminatos retos, dažniau sutinkamos kamienų sandūrose. Kadangi į kalbą įvesta daug naujųjų dūrinių, dėmenų sankirtose gali pasitaikyti iš esmės bet kokių kalboje galimų geminatų.

Daugumoje atvejų vepsų kalbos priebalsiai tariami taip pat, kaip rusų. Skirtingai nuo giminingų suomių arba estų kalbų, vepsų kalboje visi priebalsiai, išskyrus č, š, ž, gali minkštėti (įsidėmėtina, kad garsai v, m ir k minkštėja silpniau nei kiti), jei po jų eina priešakiniai balsiai (e (kai kuriais atvejais prieš šį balsį neminkštinama), i, ü, ö ir ä) – palatalizacija (minkštinimas) atsirado dėl rusų kalbos įtakos. Prireikus paminkštinti kietąjį priebalsį, vartojamas apostrofas ('): kel' 'kalba'; minkštinant ilgąjį priebalsį (geminatą), patariama rašyti vieną apostrofą po dviejų vienodų raidžių: mall' 'vaza'. Priebalsio minkštinimas gali turėti skiriamąją reikšmę: nor 'virvė' – nor' 'jaunas'.

Prozodija

Kirtis – dinaminis (kirčiuoto skiemens dėmenys tariami vienodu stiprumu) ir fiksuotas, visada krenta į pirmąjį skiemenį.

Morfonologija

Priebalsių laipsniavimo vepsų kalba neišsaugojo. Balsių harmonija, turima daugumoje finougrų kalbų, vepsų kalboje reiškiasi iš dalies (negalioja tolimesniame negu antrasis skiemenyje), be to, ji sutinkama ne visose tarmėse.

Morfologija

Vepsų kalbos morfologija pasižymi gausybe polinksnių, taip pat vartojama keletas prielinksnių, kurie yra kilę iš polinksnių, tik buvo iškelti priešais žodį. Posesyvumo (nuosavybės, turėjimo) kategorija beveik išnykusi; asmeninės-savybinės priesagos vartojamos su įvardžiais ir giminystės terminais. Veiksmažodis turi tris visuotinai paplitusias nuosakas: tiesioginę, liepiamąją ir tariamąją; neaišku, ar visiškai išnykusi galimoji nuosaka, nors jos formos tarmėse buvo nuolatos fiksuojamos per visą kalbos tyrimų laikotarpį.

Neiginys reiškiamas specialiu neigiamuoju veiksmažodžiu (liepiamojoje nuosakoje – draudžiamuoju).

Daiktavardis

Gramatinės giminės kategorijos vepsų kalboje nėra; daugiskaitos vardininko žymuo yra priesaga -(e)d: laps' 'vaikas' – lapsed 'vaikai', kirvez 'kirvis' – kirvhed 'kirviai'; kitų linksnių daugiskaita reiškiama priesaga -i-, ji spraudžiama tarp kamiengalio balsio ir konkretaus linksnio priesagos: jono 'juosta' – jonoiš 'juostose' (inesyvas); be to, gali kisti kamienas, pavyzdžiui, -d- virsta -z: käzi 'ranka' (turi kamieną käde-) – käziš 'rankose'.

Kamienas

Vepsų kalboje kiekvienas žodis turi žodyninę formą ir kamieną; linksniuoti ir asmenuoti galima tik kamieną – būtent prie jo jungiamos visos įmanomos kaitybos priesagos. Žodžio kamienas gali sutapti su žodynine forma, bet dažnai nuo jos skiriasi, todėl kamienus reikia išmokti: tuha – tuha- 'tūkstantis' (kamienas ir žodyninė forma sutampa), vezi – vede- 'vanduo' (čia kamienas ir žodyninė forma jau gerokai skiriasi), vaskne 'varinis' – vašše- (skiriasi dar labiau). Kamienai gali būti trijų rūšių: „balsiniai“ (besibaigią balsiu), „priebalsiniai“ ir „trumpieji balsiniai“.

Kartais žodžiai gali atrodyti vienodai, bet turėti skirtingus kamienus ir atitinkamai reikšti skirtingus dalykus: kuz' 'eglė', kamienas kuze- – kuz' 'šeši', kamienas kude-.

Linksniai

Linksnių rodikliai visada jungiami prie žodžių kamienų. Prie priebalsinio kamieno, jei jis turimas, jungiami partityvo ir vadinamojo naujojo proliatyvo (proliatyvo varianto, turinčio priesagas -dme / -tme) rodikliai.

Skirtingi vadovėlių autoriai priskaičiuoja nuo 10 iki 24 linksnių (būdvardžių linksnis beveik visada derinamas su daiktavardžio linksniu):

• M. Zaiceva išskiria tokius linksnius: vardininką, kilmininką, partityvą, transliatyvą, inesyvą–eliatyvą, iliatyvą, adesyvą–abliatyvą, aliatyvą, abesyvą, esyvą, instruktyvą; taip pat išskiria vadinamuosius „polinksninius linksnius“: eliatyvą, abliatyvą, komitatyvą, proliatyvą, apromaksityvą, I adityvą, II adityvą, III adityvą, I terminatyvą, II terminatyvą, III terminatyvą;
• I. Brodskis išskiria: vardininką, kilmininką, galininką, partityvą, esyvą-instruktyvą, transliatyvą, inesyvą, eliatyvą, iliatyvą, adesyvą, abliatyvą, aliatyvą, abesyvą, komitatyvą, I–II proliatyvą, I–II aproksimatyvą, egresyvą, I–III terminatyvą, I–II adityvą.

Vepsų kalbai būdinga daugybė naujų linksnių, sudarytų agliutinavimo būdu. Kartais vienoje tarmėje susidariusi linksnio priesaga kitoje tarmėje vartojama kaip polinksnis (pavyzdžiui, naujasis proliatyvas: tedme 'keliu' – vidurio tarmėje, ir ted möto – šiaurės tarmėje). Tokių linksnių rodiklius (priesagas) gali sudaryti trys skirtingos morfemos, šie rodikliai gali būti gana ilgi. Vepsų kalbos daugiskaitos egresyvo priesaga yra ilgiausias iš žinomų linksnių rodiklių (-dennopäi).

„Polinksniniai“ linksniai yra palyginti nauji dariniai, kilę iš polinksnių.

Kai kurie mokslininkai (pavyzdžiui, M. Hemeleinenas) jų nepripažįsta visaverčiais linksniais ir į vepsų kalbos linksnių sistemą neįtraukia. Pavyzdžiui, komitatyvas susidarė taip: kilmininkas koiran 'šuns' + kerdal (-kerdal – polinksnis 'su') = koirankerdal = koiranke; kilmininkas lapsiden 'vaikų' + kerdal = lapsidenkerdal = lapsidenke.

Kitaip negu kitose artimai giminingose kalbose, vepsų kalboje dėl istorinio sutapimo eliatyvas susiliejo su inesyvu, o abliatyvas – su adesyvu, todėl eliatyvui ir abliatyvui reikšti susidarė naujos linksnių priesagos, turinčios formantą -päi (< *päin'), atitinkamai -späi (-špäi po -i-) ir -lpäi.

Kilmininkas (priesaga -n vienaskaitoje ir -den (beje, -d nesuminkštėja) daugiskaitoje) reiškia priklausymą kam nors; taip pat gali būti vartojamas kaip nederinamasis pažyminys arba kaip daiktavardinis būdvardis: mec 'miškas' – mecan 'miškinis, miško', sarn 'pasaka' – sarnoiden 'pasakų'.

Galininkas (vienaskaitoje priesaga -n, daugiskaitoje – -d) reiškia objektą (papildinį) – su asmenuojamąja veiksmažodžio forma konkretų skaičiuojamąjį daiktą (arba jų grupę): Mikoi utab käzihe uden kirjan 'Mikas ima į rankas naują knygą', Tot klassha uded kompjuterad 'Jūs atnešite į klasę naujus kompiuterius'; vis dėlto galininkas su tiesioginiu papildiniu vartojamas ne visada, pavyzdžiui, neapibrėžtuosiuose asmeniniuose sakiniuose papildinys vartojamas su vardininku: Ottas muna '(Jie) ima kiaušinį' ir pan. Galininkas yra viso objekto linksnis ir veiksmažodis, vartojamas su galininku, įgyja įvykio veikslo reikšmę: Minä lugin kirjutesen eglai 'Vakar perskaičiau straipsnį'. Eigos veikslui vartojamas partityvas.

Partityvas (priesagos: -t jungiama prie priebalsinių kamienų, o -d – prie balsinių, daugiskaitoje – -d) reiškia dalinį tiesioginį papildinį, t. y. su partityvu turi būti vartojami žodžiai, žymintys nekonkrečius arba dalinius, taip pat neskaičiuojamuosius daiktus: Minä sön murgint 'Aš pusryčiauju („Aš valgau pusryčius“)' („dar nesuvalgiau“, vadinasi, vartotinas partityvas), Hän lugeb kirjoid 'Ji skaito knygas (mėgsta skaityti)' (jei omenyje būtų turimos konkrečios knygos, būtų vartojamas galininkas), Ninal om marjoid 'Nina turi uogų (tam tikrą kiekį)'. Su neiginiu visada bus vartojamas partityvas: Minä en mušta mugošt küläd 'Aš neprisimenu tokio kaimo'; su skaitvardžiais vartojamas vienaskaitos partityvas: kaks' mest 'du žmonės'; žodis eina su partityvu taip pat tuomet, jei vartojamas aukštesnysis laipsnis: Nece kodi om korktemb pedajad 'Šis namas aukštesnis už pušį'. Partityvas, ne viso objekto linksnis, vartojant su veiksmažodžiais jiems suteikia eigos veikslo reikšmę: Minä lugin kirjutest eglai 'Vakar skaičiau straipsnį'. Įvykio veikslui vartojamas galininkas.

Transliatyvas (priesaga – -ks, po i – -kš) reiškia perėjimą į kitą padėtį, būseną arba kokybę (poukšimoi pe̮imn’eks 'pasisamdžiau piemeniu', händast pan’iba predsedat’el’aks 'jį paskyrė pirmininku'); veiksmo tikslą (pan’in’ te̮ignan lii̯baks 'pastačiau tešlą duonai') arba veiksmo laiką (l’in’n’eb nedal’ikš 'užteks savaitei'); tai, kam kas nors ruošiama arba renkama (Maša om keranu änikod gerbarijaks 'Maša pririnko gėlių herbariumui'); su transliatyvu vartojamas pavadinimas kalbos, kuria šnekama (Pagižen hänenke vepsäks 'Su juo kalbu vepsiškai'), ir pavadinimas arba vardas, kuriais vadinama ar kreipiamasi (Mindai kuctas Nastoikš 'Mano vardas Nastė (mane vadina Naste)'); tai, kuo ką nors mano esant, laiko (Händas lugedas lujas melevaks 'Jį laiko labai protingu'); taip pat šis linksnis turi „pranašaujamąją“ (ženklo) reikšmę: Koir nutab – adivoikš 'Šuo loja – prieš svečius (vadinasi, bus svečių)'.

Inesyvas (priesaga – -s, po i – -š) reiškia buvimo vietą arba veiksmą ko nors viduje, taip pat (ne visada) – ant ko nors paviršiaus (päs 'galvoje', tatas 'tėvo namuose', šimg’äres 'Šimozere', pus 'medyje'), kartais – kokią nors būseną arba kokio nors pobūdžio veiklą (лaps’ l’äžub ruskeiš 'vaikas serga tymais', poig om soudatoiš 'sūnus yra kareivis' (pažodžiui 'sūnus yra kareiviuose'), aid om luklos 'klėtis užrakinta' (pažodžiui 'klėtis yra spynoje'); veiksmo trukmę (ös ii̯ magadand 'jis naktį nemiegojo'); daiktą, kurio prašo, kurį įsigyja, renka, kurio ieško (sada rubl’ad maksoin’ l’ähtm’as 'sumokėjau šimtą rublių už telyčią') arba to dalyko kainą (sadas rubl’as ost’in’ l’ähtm’an 'už šimtą rublių pirkau telyčią'); tai, kuo apsirengta arba apsiauta (mužik ol’i sin’ižiš palt’oiš, musti̮š sapkoiš 'vyras buvo su mėlynu paltu, juodais batais'); dengiamą, rengiamą arba aunamą kūno dalį (šapuk päs 'kepurė ant galvos'); tai, apie ką kalbama arba pasakojama ((s)tarinoita vedes 'pasakoti apie vandenį').

Eliatyvas (priesaga – -späi, po -i- – -špäi) reiškia vietą, iš kurios išeinama (Sizar lähteb honusespäi 'Sesuo išeina iš kambario'); medžiagą, iš kurios pagamintas daiktas (Vanuim tehtas vas’kespäi 'Viela gaminama iš vario'); priežastį, dėl kurios įvyksta veiksmas (En magada näl’gaspäi 'Aš nemiegu iš alkio / Aš nemiegu, nes esu alkanas'); kilmę (Minä olen Kurbaspäi 'Aš kilęs iš Kurbos'); matmens, pavyzdžiui, laiko, pradžią (amuižiš aigoišpäi 'nuo senų laikų'). Būdvardis, derinamas su vardažodžiu, kai šis yra eliatyvo linksnio, vartojamas su inesyvu: čomas kodišpäi 'iš gražaus namo' (forma čomaspäi kodišpäi irgi įmanoma, tačiau šiomis dienomis beveik nebevartojama).

Iliatyvas (priesaga – -h + paskutinis kamieno balsis, po -i- – -he) reiškia žmogų, vietą arba objektą, į kurio vidų nukreiptas veiksmas (otta k’ädehe 'paimti į ranką', sähä 'į orą'); įsigyjamą daiktą (tul’in’ l’ii̯bha 'atėjau duonos') arba tokį, į kurį kas nors keičiama (vajehtin’ vazan l’ehmha 'išmainiau veršiuką į karvę'); darbo vietą arba veiklos rūšį (män’i pe̮imn’ihe 'jis išėjo į piemenis'); pradedamą veiklą (Tartun radha 'Pradedu darbą'); tai, į ką žiūrima (Kacun puhu 'Žiūriu į medį'); tai, kame liekama, kame paklystama arba į ką klimpstama (Jät kod'he 'Liekate namie', Hö voidas segoida mecha 'Jie gali pasiklysti miške', Neičukaižed vajudas lumhe 'Mergaitės klimpsta sniege'); tai, kame kas nors pamirštama (Hän paksus unohteleb vajehnikan klassha 'Jis/Ji dažnai žodyną pamiršta klasėje'); kalbą, į kurią verčiama (käta vepsän kel’he 'išversti į vepsų kalbą'); tai, ant ko sėdama, lipama arba krentama (Lehtesed langitas maha 'Lapai krenta ant žemės' (pažodžiui – 'į žemę'), Libun puhu 'Lipu į medį'); šis linksnis vartojamas ir pasakyme 'atsakyti į klausimą' (antta vastusid küzundoihe 'pateikti atsakymus į klausimus'). Jei kamienas baigiasi -he, tai iliatyvo priesaga (vengiant skiemenų sudvigubėjimo) yra -ze (daugiskaitoje – -že): kirvez 'kirvis', turintis kamieną kirvhe- – kirvheze – kirvhiže. Kai iliatyvo priesaga jungiama prie dviskiemenių arba daugiaskiemenių žodžių, paskutinis balsis dažnai nukrenta: kodi 'namas' – kod’he 'į namą', mec 'miškas' – mecha 'į mišką' (be balsio nukritimo būtų mecaha), lauka 'parduotuvė' – laukha 'į parduotuvę'.

Adesyvas (abiejuose skaičiuose – priesaga -l) reiškia žmogų, vietą arba daiktą, prie kurio arba ant kurio kas nors yra arba vyksta (kädel 'ant rankos', hänul 'pas jį'); turėjimą (išreiškia veiksmažodį 'turėti': lapsel hambhad kibištab 'vaikui skauda dantis', Timoil om mel’hetartui kirj 'Timas turi įdomią knygą'); įrankį arba veikimo būdą (čapta kirvhel 'kapoti kirviu', Mam pagižeb hüvätabaižel änel 'Motina kalba geru balsu'); pasyvų veiksmo subjektą (mamol kudotud peid 'mamos megztas megztinis'); žmogų, kurio ko nors prašoma, klausiama arba iš kurio perkama (küzun tatol 'paklausiu tėvo'); objektą, pasižymintį kokia nors ypatybe (čoma rožol 'gražaus veido'); užsiėmimą (olin radol 'buvau darbe'); veiksmo laiką (Vanhembad tuldas kezal 'tėvai atvažiuos vasarą'); kalbą, kuria šnekama (Minä pagižen vepsän kelel 'Aš kalbu vepsiškai').

Aliatyvas (abiejuose skaičiuose – priesaga -le (UFA – -лe)) reiškia daiktą, į kurį nukreiptas veiksmas arba judėjimo kryptis; teritoriją, į kurią ateinama, arba paviršių, ant kurio dedama (anda лu koiraлe 'duok kaulą šuniui', astkam g’ogeлe 'eikime prie upės'), taip pat – pradedamą veiksmą (ke̮ik l’äksiba radoлe 'visi išėjo į darbą'); aliatyvas taip pat atlieka naudininko funkciją (Pidab sanuda Mikoile, miše Tal’a tuleb homen 'Reikia pasakyti Mikui, kad Talia (Natalija) ateis rytoj'); vartojama ir neįprasta kvapo reikšme: Liha otab kalale 'Mėsa atsiduoda žuvimi' (pažodžiui – 'Mėsa ima pas žuvį').

Abesyvas (priesaga -ta) reiškia ko nors nebuvimą arba buvimą už ko nors ribų (лapsed g’eiba mamata 'vaikai liko be motinos').

Esyvo-instruktyvo pavadinimas dvigubas, nes du skirtingi linksniai susiliejo į vieną ir turi bendrą priesagą -n; esyvas vartojamas tik vienaskaitoje ir reiškia buvimą kuo nors (radab pe̮imnen '(jis) dirba piemeniu') arba turi laiko reikšmę (Sobatan mänen kinoha 'Sekmadienį eisiu į kiną'); instruktyvas, priešingai, vartojamas tik daugiskaitoje, vienintelė jo reikšmė – imamas kiekis (Ota kirjad üksin 'Imk knygas po vieną').

Abliatyvas (abiejuose skaičiuose – -lpäi) reiškia judėjimą nuo ko nors išorės (tai, iš kur kyla veiksmas: Ojatin randalpäi kulub hill' pajo 'Nuo Ojatės kranto girdėti tyli daina'); pavadinimą veiklos, po kurios išeinama, t. y. iš kurios grįžtama (Maša astub heinäntegolpäi 'Maša eina/grįžta iš šienapjūtės'); daiktavardis su abliatyvu taip pat nurodo tą, iš kurio kas nors imama, arba tą, iš kurio kas nors gaunama (Tarbiž otta lehtik sebranikalpäi 'Reikia paimti iš draugo sąsiuvinį').

Proliatyvas vepsų kalboje skirstomas į pirmąjį ir antrąjį („naująjį“ ir „senąjį“) ir reiškia objektą, kuriuo judama. Pirmojo proliatyvo priesagos yra -dme ir -tme (kilusios iš -dmö ir -tmö, jos susidarė iš partityvo): Hän astub tedme 'Jis/Ji eina keliu', Ak astub irdadme 'Moteris eina gatve'; gali nurodyti laiką, metą: Minä joksendan homendesidme 'Bėgioju rytais'. Antrojo proliatyvo priesaga – -iči: Ujum küläha järviči 'Plaukiame į kaimą per ežerą'; daugiskaitos rodiklis -i- ir kamiengalio balsis -e šiame linksnyje nukrenta, todėl šio proliatyvo vienaskaitos ir daugiskaitos formos yra sutapusios, vienodos. „Senasis“ proliatyvas reiškia taip pat ir laiką, „naujojo“ proliatyvo laiko reikšmė yra vertinys (kopija) iš rusų kalbos konstrukcijų su prielinksniu по (po) 'po' (pavyzdžiui, radpäividme, rus. по рабочим дням 'darbo dienomis' (rusiškai pažodžiui – 'po darbo dienas'), o „senasis“ proliatyvas išsaugojo senesnę reikšmę – su juo einąs vardažodis žymi laiko tarpą, per kurį atliekamas veiksmas: Tulen tagaze päiväiči 'Grįšiu tą pačią dieną', Otim kerdale nedaliči konservid 'Pasiėmėme konservų savaitei'. Šiuolaikinėje vepsų kalboje įsivyravęs „naujasis“ proliatyvas, turimas pietų ir vidurio tarmėse, taip pat plačiai vartojamas rašytinėje kalboje. Šiaurės tarmėje toks proliatyvas nevartojamas, jo vietoje turimos konstrukcijos „vardažodis su partityvu + polinksnis möto“: ted möto 'keliu' ir pan. Antrojo proliatyvo formos sudaromos ne iš visų kamienų, bet vis dėlto iš daugumos tų, kurie reiškia geografinius pavadinimus.

Komitatyvas (priesaga -nke vienaskaitoje ir -denke daugiskaitoje) turi tik vieną reikšmę – bendrumą, t. y. lietuvių kalboje reiškiama prielinksniu su: Kol’a mäni mecha koiranke 'Kolia išėjo į mišką su šunimi', Opendai tuli muzejaha openikoidenke 'Mokytojas (-a) atėjo į muziejų (drauge) su mokiniais'. Dėl rusų kalbos įtakos atsirado ir tokių reikšmių: Pert’edeses seižui puzu bolanke 'Pavėsinėje stovėjo pintinė su bruknėmis', Uden Vodenke! '(Sveikiname) su Naujaisiais metais!', Honushe tuli lekar' suriden habinoidenke 'Į kambarį įėjo gydytojas su dideliais ūsais'. Pastarasis pavyzdys rodo, kad jei daiktavardis yra komitatyvo linksnio, su juo derinamas būdvardis turi eiti su kilmininku.

Terminatyvai yra trijų linksnių grupė, jie reiškia laiko ir erdvės ribas; šie linksniai atsako į klausimus iki ko? ir iki kur? Pirmojo ir antrojo terminatyvų vartosenos skirtumas yra toks: jei žodis paprastai vartojamas su iliatyvu – pasitelkiamas pirmasis, jei su aliatyvu – antrasis terminatyvas. Pirmojo terminatyvo rodiklis – iliatyvo priesaga + -sai (-hVsai, V – kamiengalio balsis); antrojo terminatyvo rodiklis – aliatyvo priesaga + -sai. Vartosenos pavyzdžiai: irdhasai 'iki gatvės', jogelesai 'iki upės', kevädehesai 'iki pavasario', rata surdundhasai 'dirbti iki nuovargio'. Esama dar ir trečiojo terminatyvo, jo rodiklis – inesyvo priesaga + -sai (-ssai); šis terminatyvas vartojamas labai retai ir reiškia veiksmo atskaitos tašką: lapsessai 'iš vaikystės', amussai 'nuo seno'.

Adityvai – dviejų linksnių grupė, juos jungia reikšmė: tai, į kieno pusę kas nors pradeda judėti. Adityvai yra retai vartojami linksniai. Pirmojo adityvo rodiklis – iliatyvo priesaga + -päi (-hVpäi), antrojo adityvo – aliatyvo priesaga + -päi (-lepäi). Vartosenos pavyzdžiai: Lapsed tönduiba kodihepäi 'Vaikai patraukė prie namo', Aig mäni kezahapäi 'Vasarėja', t. y. 'Laikas pradėjo eiti vasarop'. Šiųdviejų linksnių vartosenos skirtumas toks pats, kaip ir pirmojo ir antrojo terminatyvų.

Aproksimatyvai: pirmojo aproksimatyvo reikšmė (priesagos: -nno vienaskaitoje ir -(i)denno daugiskaitoje) – tai, šalia ko (prie ko) esama (Pert' seižub korktoiden kall’oidenno 'Namas stovi prie aukštų uolų'); jis yra vėlyvas linksnis, sudarytas iš kilmininko su priesaga -no; dėl rusų kalbos įtakos šis linksnis įgijo ir reikšmę 'gyventi, būti pas ką nors' (L’oša om advoiš babanno 'Lioša svečiuojasi pas močiutę'); antrojo aproksimatyvo reikšmė (priesagos: -nnoks ir -(i)dennoks) – tai, į ką judama (Kalanik töndui suriden kividennoks 'Žvejys patraukė prie didelių akmenų'), t. y. jo reikšmė atitinka iliatyvą, adityvą arba aliatyvą.

Egresyvas (priesagos: -nnopäi vienaskaitoje ir -dennopäi daugiskaitoje) reiškia tai, nuo ko (iš ko) kas nors juda ar ateina (L’oša tuli dedannopäi 'Lioša atėjo iš senelio'). Tai dar vienas vėlyvos darybos linksnis, pagal reikšmę tapatus eliatyvui arba abliatyvui ir turintis vieną ilgiausių linksnio rodiklių pasaulyje.

Žemiau su visais linksniais vienaskaitoje ir daugiskaitoje kaip pavyzdys linksniuojamas žodis mec 'miškas':

Linksnis	Vienaskaita	Daugiskaita
Vardininkas	mec	mecad
Kilmininkas	mecan	mecoiden
Galininkas	mecan	mecad
Partityvas	mecad	mecoid
Transliatyvas	mecaks	mecoikš
Abesyvas	mecata	mecoita
Komitatyvas	mecanke	mecoidenke
Inesyvas	mecas	mecoiš
Eliatyvas	mecaspäi	mecoišpäi
Iliatyvas	mecha2	mecoihe
Adesyvas	mecal	mecoil
Abliatyvas	mecalpäi	mecoilpäi
Aliatyvas	mecale	mecoile
Esyvas-instruktyvas	mecan	mecoin
Proliatyvas I	mecadme	mecoidme
Proliatyvas II	mecaiči
Aproksimatyvas I	mecanno	mecoidenno
Aproksimatyvas II	mecannoks	mecoidennoks
Egresyvas	mecannopäi	mecoidennopäi
Terminatyvas I	mechasai2	mecoihesai
Terminatyvas II	mecalesai	mecoilesai
Terminatyvas III	noressai1	—
Adityvas I	mechapäi2	mecoihepäi
Adityvas II	mecalepäi	mecoilepäi

Pastabos:

¹ noressai 'iš jaunystės', nes su žodžiu mec šis linksnis nevartojamas.

² Vepsų kalboje ch, kitaip negu liet. k., žymi ne vieną garsą x (liet. k. rašyboje ch), o du vieną po kito einančius garsus – t͡s (vepsų ir lietuvių rašyboje c) ir h.

Savybinės priesagos

Vepsų kalboje, kaip ir kitose finougrų kalbose, vartojamos savybinės priesagos (tatain 'mano tėvas', tataiž 'tavo tėvas', tataze 'jo tėvas'), kurios vis dėlto dabartinėje kalboje pasitelkiamos ribotoje daiktavardžių grupėje (iš esmės – su giminystės terminais) ir tik vienaskaitoje.

Būdvardis

Vepsų kalbos būdvardžio kaityba niekuo nesiskiria nuo daiktavardžio: būdvardžiai turi vienaskaitą ir daugiskaitą bei tuos pačius kaip daiktavardis linksnius; būdvardžio linksnis dažniausiai derinamas su daiktavardžiu, išskyrus atvejus, kai daiktavardis yra eliatyvo linksnio (tuomet daiktavardį pažymintis būdvardis vartojamas su inesyvu, bet gali būti pavartotas ir su eliatyvu) ir komitayvo linksnio (tuomet būdvardis būtinai vartojamas su kilmininku). Esminis skirtumas tas, kad būdvardžiai laipsniuojami. Nelyginamasis laipsnis žymens neturi (čoma 'gražus'), aukštesnysis laipsnis sudaroma su priesaga -emb (čomemb 'gražesnis'), aukščiausiasis laipsnis sudaromas iš aukštesniojo su dalelyte kaikiš 'labiausiai' (kaikiš čomemb 'gražiausias'). Dalelytė kaikiš kilusi iš įvardžio kaik 'visas', ji yra sustingęs šio įvardžio daugiskaitos inesyvas.

Įvardis

Asmeniniai įvardžiai

Pagrindiniai asmeniniai vepsų kalbos įvardžiai pateikiami lentelėje žemiau, nors įvairiose tarmėse jie gali skirtis:

Vepsiškai	Lietuviškai
minä	aš
sinä	tu
hän	jis, ji
mö	mes
tö	jūs
hö	jie, jos

Konstatuojamajame vepsų kalbos sakinyje asmeniniai įvardžiai su prasminiu veiksmažodžiu dažnai praleidžiami, nes pati veiksmažodžio priesaga visada pakankamai informuoja apie veiksnio asmenį ir skaičių.

Asmeninių įvardžių linksniavimas:

Linksnis	aš	tu	jis, ji	mes	jūs	jie, jos
Vardininkas	minä	sinä	hän	mö	tö	hö
Kilmininkas	minun	sinun	hänen	meiden	teiden	heiden
Partityvas	mindai	sindai	händast	meid	teid	heid
Inesyvas	minus	sinus	hänes	meiš	teiš	heiš
Eliatyvas	minuspäi	sinuspäi	hänespäi	meišpäi	teišpäi	heišpäi
Iliatyvas	minuhu	sinuhu	hänehe	meihe	teihe	heihe
Adesyvas	minai	sinai	hänel	meil	teil	heil
Abliatyvas	minaipäi	sinaipäi	hänelpäi	meilpäi	teilpäi	heilpäi
Aliatyvas	minei	sinei	hänele	meile	teile	heile
Abesyvas	minuta	sinuta	häneta	meita	teita	heita
Komitatyvas	minunke	sinunke	hänenke	meidenke	teidenke	heidenke

Skaitvardis

Kiekiniai vepsų kalbos skaitvardžiai (skliausteliuose pateikiamas balsinis kamienas):

• 1 – üks’ (ühte-);
• 2 – kaks’ (kahte-);
• 3 – koume (koume-);
• 4 – nell’ (nellä-);
• 5 – viž (vide-);
• 6 – kuz’ (kude-);
• 7 – seičeme (seičeme-);
• 8 – kahesa (kahesa-);
• 9 – ühesa (ühesa-);
• 10 – kümne (kümne-);
• 100 – sada (sada-);
• 1000 – tuha (tuha-).

Kelintiniai vepsų kalbos skaitvardžiai:

• 1 – ezmäine (ezmäiže-), sudurtiniuose skaitvardžiuose vartojama kita forma;
• 2 – toine (toiže-), sudurtiniuose skaitvardžiuose vartojama kita forma;
• 3 – koumanz’ (koumande-);
• 4 – nellänz’ (nellände-);
• 5 – videnz’ (vidende-);
• 6 – kudenz’ (kudende-);
• 7 – seičemenz’ (seičemende-);
• 8 – kahesanz’ (kahesande-);
• 9 – ühesanz’ (ühesande-);
• 10 – kümnenz’ (kümnende-);
• 100 – sadanz’ (sadande-);
• 1000 – tuhanz' (tuhande-).

Veiksmažodis

Vepsų kalboje išskiriami keturi veiksmažodžio laikai: esamasis-būsimasis (atsižvelgiant į kontekstą, jis gali būti verčiamas tiek kaip esamasis, tiek kaip būsimasis laikas), būtasis (imperfektas), perfektas ir pliuskvamperfektas. Būsimasis laikas taip pat gali būti reiškiamas veiksmažodžiu lindä 'tapti', jungiamu prie atitinkamo prieveiksmio: Homen linneb hüvä sä 'Rytoj bus (pažodžiui – 'taps') geras oras'.

Galioja laikų derinimo taisyklė, t. y. viename sakinyje visi veiksmažodžiai beveik visada turi priklausyti tam pačiam laikui. Du skirtingi laikai (esamasis ir imperfektas) tame pačiame sakinyje gali atsidurti šiais dviem atvejais: jei prijungiamajame sakinyje pateikiamas faktas, kuris negali vykti tik praeityje (Opendai sanui (imperfektas), miše Ma punose (esamasis l.) ümbri Päiväižes 'Mokytojas sakė, kad Žemė sukasi aplink Saulę'); jei prijungiamasis sakinys – apibrėžtasis, jame leidžiama vartoti esamąjį laiką nepaisant pagrindinio sakinio tarinio laiko (Hän ezitti minei ičeze sebranikad, kudamb navedib lipkaižid 'Jis/Ji mane supažindino su savo draugu, kuriam patinka drugeliai').

Perfektas ir pliuskvamperfektas sudaryti iš veiksmažodžio olda 'būti' esamojo laiko (su perfektu) ir imperfekto (su pliuskvamperfektu) ir prasminio veiksmažodžio būtojo laiko dalyvio.

Vepsų kalboje yra keturios nuosakos: tiesioginė, tariamoji (kondicionalis), galimoji (potencialis) ir liepiamoji.

Bendratis

Vepsų kalboje yra trys bendratys. Kaip būdinga Baltijos finų kalboms, bendratys gali turėti linksnių. I bendratis turi priesagas -ta, -da ir atitinka lietuvių kalbos bendratį (olda 'būti'). II ir III bendratys turi linksnių, kurie į lietuvių kalbą verčiami įvairiomis dalyvinėmis formomis, veiksmažodiniais daiktavardžiais, prijungiamaisiais sakiniais ir kt.; tad II bendračiai būdingas inesyvas (oldes) ir instruktyvas (olden), III bendračiai (siekiniui, jo priesaga -ma / -mä) – inesyvas (olmas), iliatyvas (olmaha), eliatyvas (olmaspäi), adesyvas (olmal), abesyvas (olmat). Keletas vartosenos pavyzdžių: Asttes Timoi söi bananan (inesyvas) 'Eidamas Timas valgė bananą', olin nitmas (inesyvas) 'buvau šienavime / šienautų', äii opendamhakso (iliatyvas) '(jis) išvažiavo mokytis', tulo radmaspäi aigemba (eliatyvas) 'grįžk iš darbo (pažodžiui – 'iš dirbimo') anksčiau', ištun sömäta (abesyvas) 'sėdžiu nevalgęs (be valgio)'.

Asmenavimas

Esamasis laikas

Veiksmažodžio olda 'būti' asmenavimas esamajame laike:

Vienaskaita	I asmuo	olen
	II asmuo	oled
	III asmuo	om
Daugiskaita	I asmuo	olem
	II asmuo	olet
	III asmuo	oma

Sudarant neigiamąją formą vartojamas vadinamasis neigiamasis veiksmažodis: minä en ole, sinä ed ole, hän ei ole, mö em olgoi, tö et olgoi, hö ei olgoi. Vepsų kalbos esamojo laiko pavyzdžiai su veiksmažodžiu 'būti': Minä olen uz' opendai 'Aš esu naujasis mokytojas', Mö em olgoi mecas nügüd' 'Mes dabar nesame miške'.

Vepsų kalbos veiksmažodžio kaitybos priesagos:

Vienaskaita	I asmuo	-n
	II asmuo	-d
	III asmuo	-b
Daugiskaita	I asmuo	-m (-mei)
	II asmuo	-t (-tei)
	III asmuo	-tas / -das (-ba)

Visos priesagos, išskyrus -tas ir -das, jungiamos prie balsinio kamieno; priesagos -tas ir -das jungiamos prie priebalsinio arba trumpojo balsinio kamienų, jeigu jie turimi.

Veiksmažodžių sanuda 'sakyti' (tik balsinis kamienas), pästta 'leisti' (priebalsinis kamienas) ir paimeta 'ganyti' (trumpasis balsinis kamienas) asmenavimas esamajame laike:

Vienaskaita I asmuo sanun II asmuo sanud III asmuo sanub Daugiskaita I asmuo sanum II asmuo sanut III asmuo sanudas (sanuba)

Vienaskaita I asmuo pästan II asmuo pästad III asmuo pästab Daugiskaita I asmuo pästam II asmuo pästat III asmuo pästtas (pästaba)

Vienaskaita I asmuo paimendan II asmuo paimendad III asmuo paimendab Daugiskaita I asmuo paimendam II asmuo paimendat III asmuo paimetas (paimendaba)

Būtasis laikas (imperfektas)

Vepsų kalboje imperfektas vartojamas tuomet, kai veiksmas susijęs su kokiu nors praeities momentu, įvykusiu iki einamojo momento. Vepsų kalboje imperfektas, kitaip negu daugumoje kitų Europos kalbų, kuriose jis turimas (pavyzdžiui, lotynų), gali reikšti tiek baigtą, tiek ir nebaigtą veiksmą, vykusį ar vykstantį iki kalbėjimo momento.

Imperfekto priesaga yra -i-, ji jungiama prie veiksmažodžio balsinio kamieno.

Retkarčiais vartojant veiksmažodį imperfekte kamienas gali labai pakisti, pavyzdžiui, lähtta 'išeiti' turi kamieną lähte- – vienaskaitos III a. imperfektas läksi.

Imperfektas labai plačiai vartojamas literatūroje, nes jis patogus dėstyti pasakojimą. Sakinio su imperfektu pavyzdys: Minä lugin kirjutesen eglai 'Aš vakar perskaičiau straipsnį'.

Absoliučioje daugumoje atvejų priebalsis -d- prieš -i- virsta -z-: teta 'žinoti', kamienas teda- – tezin 'žinojau', löuda 'rasti', kamienas löuda- – löuzid 'radai', uinota 'užmigti', kamienas uinda- – uinzi '(jis) užmigo'.

Imperfekto galūnės:

Vienaskaita	I asmuo	-in
	II asmuo	-id
	III asmuo	-i
Daugiskaita	I asmuo	-im
	II asmuo	-it
	III asmuo	-iba

Veiksmažodžių olda 'būti' ir tulda 'ateiti' asmenavimas imperfekte:

Vienaskaita I asmuo olin II asmuo olid III asmuo oli Daugiskaita I asmuo olim II asmuo olit III asmuo oliba

Vienaskaita I asmuo tulin II asmuo tulid III asmuo tuli Daugiskaita I asmuo tulim II asmuo tulit III asmuo tuliba

Perfektas

Perfektas vepsų kalboje – sudėtinis (analitinis, sudarytas iš dviejų dalių) būtasis laikas, jis gali reikšti tiek baigtą, tiek nebaigtą praeities veiksmą arba tokį, kuris prasidėjo praeityje, bet dar nesibaigė iki kalbamojo momento; perfektas vartojamas žymiai rečiau nei imperfektas.

Tikslus tokio veiksmo padarymo laikas turi būti nežinomas. Galima sakyti, perfektas reiškia įvykį praeityje, kurio rezultatas svarbus einamuoju metu; kitaip negu imperfektas, jis telkia dėmesį į veiksmo rezultatą.

Vepsų kalboje perfektas vartojamas tokiais atvejais:

1. kai svarbus įvykio rezultatas, o ne jo atlikimo laikas;
2. kai kas nors, ko niekas nematė, įvyko, tačiau to rezultatas jaučiamas: Ken om pästnu sinnä savud? 'Kas čia prileido dūmų?' (plg. su Timoi pästi kažu irdale 'Timas išleido katę į lauką' – čia vartojamas imperfektas, nes dėmesys į veiksmo rezultatą nesutelkiamas);
3. kažkas prasidėjo praeityje ir tebetrunka esamuoju momentu: Tan’oi om amussai elänu Petroskoiš 'Tania nuo seno gyveno Petrozavodske (gyvena ir dabar)';
4. kas nors neįvyko, bet yra tikimybė, kad įvyks (paprastai klausiant): Oled-ik sönu jo? 'Ar tu jau pavalgęs?', Minä en ole sönu völ 'Aš dar nevalgęs';
5. jei turimi omenyje šiuo metu egzistuojantys žmonės arba objektai, tai šnekant apie jų atsiradimą arba sukūrimą visada vartojamas perfektas, nes jie tebėra iki šiol: Hänen mam om sündnu vodel 1944 'Jo motina yra gimusi 1944 metais'.

Perfektas sudaromas pagal tokias taisykles:

• vienaskaitoje: pagalbinis veiksmažodis (jungtis) esamajame laike + dalyvis su baigmenimi -nu (Hän om kirjutanu kirjeižen 'Jis yra parašęs laišką');
• daugiskaitoje: pagalbinis veiksmažodis esamajame laike + dalyvis su baigmenimi -nuded (Mö olem kirjutanuded referated 'Mes esame parašę referatus').

Iš to išplaukia išvada, kad perfekte asmenuojamas tik pagalbinis veiksmažodis (jungtis).

Pačios jungties (pagalbinio veiksmažodžios) olda 'būti' asmenavimas perfekte:

Vienaskaita	I asmuo	olen olnu
	II asmuo	oled olnu
	III asmuo	om olnu
Daugiskaita	I asmuo	olem olnuded
	II asmuo	olet olnuded
	III asmuo	oma olnuded

Pliuskvamperfektas

Pliuskvamperfektas – dar vienas sudėtinis vepsų kalbos laikas, reiškiantis praeities veiksmą, pasibaigusį iki kito praeities veiksmo; pliuskvamperfektas vartojamas dar rečiau negu perfektas. Dabartinėje kalboje jis sutinkamas sudėtiniuose prijungiamuosiuose sakiniuose.

Beveik visais atvejais, jei tarinys vartojamas su pliuskvamperfektu, kitas tarinys eis su imperfektu, pavyzdžiui, Olin lugenu necen kirjan, edel ku sizar vei sen kirjištho 'Buvau perskaitęs šią knygą iki tada, kai sesuo ją nunešė į biblioteką'. Vis dėlto viename sakinyje įmanomas trijų laikų derinys, įtraukiant ir pliuskvamperfektą: Hän oli sündnu jügeal aigal, no nügüd' johtutam händast kut mest, kudamb om äjan tehnu meiden Kodiman änikoičandan täht 'Jis buvo gimęs sunkiu metu, bet šiandien jį prisimename kaip žmogų, kuris yra daug padaręs dėl mūsų Tėvynės klestėjimo' (pliuskvamperfektas + esamasis laikas + perfektas).

Pliuskvamperfektas sudaromas tokiu būdu:

• vienaskaitoje: pagalbinis veiksmažodis (jungtis) imperfekte + dalyvis su baigmenimi -nu (Hän oli kirjutanu kirježen, a sid' sebranik oigenzi sei minei 'Jis buvo parašęs laišką, o tada draugas jį išsiuntė man');
• daugiskaitoje: pagalbinis veiksmažodis (jungtis) imperfekte + dalyvis su baigmenimi -nuded.

Veiksmažodžio olda 'būti' asmenavimas pliuskvamperfekte:

Vienaskaita	I asmuo	olin olnu
	II asmuo	olid olnu
	III asmuo	oli olnu
Daugiskaita	I asmuo	olim olnuded
	II asmuo	olit olnuded
	III asmuo	oliba olnuded

Pradėtiniai veiksmažodžiai

Vepsų kalboje vartojama ypatinga veiksmažodžių rūšis, jie vadinami pradėtiniais. Šie veiksmažodžiai nurodo beprasidedantį veiksmą ir visada turi priesagą -škande- (imperfekte – -škanzi-): ištum 'sėdime' – ištuškandem 'mes besėdį', kacut 'žiūrite' – kacuškandet 'jūs bežiūrį', telustab '(jis) maišo' – telustaškandeb 'jis bemaišąs'.

Veiksmažodžio neiginys

Vepsų kalboje, reiškiant veiksmažodžio neiginį, asmenuojamas pagalbinis (neigiamasis) veiksmažodis.

• vienaskaitoje neiginys sudaromas tokiu būdu: asmenuojamasis pagalbinis veiksmažodis + pagrindinio veiksmažodžio pilnasis balsinis kamienas;
• daugiskaitoje: asmenuojamasis pagalbinis veiksmažodis + ypatinga veiksmažodžio forma, sudaryta su priesaga -goi / -koi (pastaroji jungiama prie trumpojo balsinio kamieno, jeigu jis turimas: ei valikoi '(jie) nerenka'); jei veiksmažodžio kamienas priebalsinis, priesaga būtinai bus jungiama prie jo ir, beje, -goi vartojama po skardžiųjų priebalsių, o -koi – po dusliųjų.

Veiksmažodžių sanuda 'sakyti', pässta 'leisti' ir paimeta 'ganyti' neigiamosios formos asmenavimas esamajame laike:

Vienaskaita I asmuo en sanu II asmuo ed sanu III asmuo ei sanu Daugiskaita I asmuo em sanugoi II asmuo et sanugoi III asmuo ei sanugoi

Vienaskaita I asmuo en pästa II asmuo ed pästa III asmuo ei pästa Daugiskaita I asmuo em pästkoi II asmuo et pästkoi III asmuo ei pästkoi

Vienaskaita I asmuo en paimenda II asmuo ed paimenda III asmuo ei paimenda Daugiskaita I asmuo em paimenkoi II asmuo et paimenkoi III asmuo ei paimenkoi

Būtajame laike (imperfekte) neiginys sudaromas tokiu būdu:

• vienaskaitoje pasitelkiamas pagalbinis (neigiamasis) veiksmažodis ir ypatinga neasmenuojamoji forma (balsinis kamienas + -nd);
• daugiskaitoje: pagalbinis veiksmažodis + forma su priesaga -nugoi; -nugoi jungiama prie balsinio kamieno, tačiau jei turimas priebalsinis arba trumpasis balsinis kamienas, jungiama prie jo.

Veiksmažodžių olda 'būti', lugeda 'skaityti' (tik balsinis kamienas), pagišta 'kalbėti' (priebalsinis kamienas) ir paimeta 'ganyti' (trumpasis balsinis kamienas) neigiamosios formos asmenavimas imperfekte:

Vienaskaita I asmuo en olend II asmuo ed olend III asmuo ei olend Daugiskaita I asmuo em olnugoi II asmuo et olnugoi III asmuo ei olnugoi

Vienaskaita I asmuo en lugend II asmuo ed lugend III asmuo ei lugend Daugiskaita I asmuo em lugenugoi II asmuo et lugenugoi III asmuo ei lugenugoi

Vienaskaita I asmuo en pagižend II asmuo ed pagižend III asmuo ei pagižend Daugiskaita I asmuo em pagižnugoi II asmuo et pagižnugoi III asmuo ei pagižnugoi

Vienaskaita I asmuo en paimendand II asmuo ed paimendand III asmuo ei paimendand Daugiskaita I asmuo em paimenugoi II asmuo et paimenugoi III asmuo ei paimenugoi

Perfekte neiginys sudaromas taip: vartojama neigiamosios formos jungtis esamajame laike ir dalyvis su priesaga -nu vienaskaitoje, su priesaga -nuded – daugiskaitoje.

Pliuskvamperfekte neiginys sudaromas taip pat, kaip perfekte, tik jungtis vartojama būtajame laike (imperfekte): Maša johtuti, miše edel sidä paiväd hän nikonz ei olend vasttanu pojavad ristitud 'Maša prisiminė, kad iki tos dienos ji nebuvo sutikusi panašaus žmogaus'.

Nuosakos

Visos aukščiau nurodytos veiksmažodžio formos priklauso tiesioginei nuosakai. Toliau pateikiami kitų nuosakų: tariamosios, galimosios ir liepiamosios – pavyzdžiai (neigiamosiose formose asmenuojamas tik neigiamasis veiksmažodis).

Tariamoji nuosaka

Tariamoji nuosaka (kondicionalis) vepsų kalboje turi visus keturis laikus. Ši nuosaka turi tariamybės, prielaidos, noro atlikti veiksmą reikšmę.

Tariamosios nuosakos veiksmažodžio olda 'būti' asmenavimas esamajame-būsimajame laike:

Teigiamoji forma Vienaskaita I asmuo oližin II asmuo oližid III asmuo oliži Daugiskaita I asmuo oližim II asmuo oližit III asmuo oližiba

Neigiamoji forma Vienaskaita I asmuo en oliži II asmuo ed oliži III asmuo ei oliži Daugiskaita I asmuo em oliži II asmuo et oliži III asmuo ei oliži

Tariamosios nuosakos veiksmažodžio olda 'būti' asmenavimas būtajame laike (imperfekte):

Teigiamoji forma Vienaskaita I asmuo olnuižin II asmuo olnuižid III asmuo olnuiži Daugiskaita I asmuo olnuižim II asmuo olnuižit III asmuo olnuižiba

Neigiamoji forma Vienaskaita I asmuo en olnuiži II asmuo ed olnuiži III asmuo ei olnuiži Daugiskaita I asmuo em olnuiži II asmuo et olnuiži III asmuo ei olnuiži

Tariamosios nuosakos veiksmažodžio olda 'būti' asmenavimas perfekte:

Teigiamoji forma Vienaskaita I asmuo oližin olnu II asmuo oližid olnu III asmuo oliži olnu Daugiskaita I asmuo oližim olnuded II asmuo oližit olnuded III asmuo oližiba olnuded

Neigiamoji forma Vienaskaita I asmuo en oliži olnu II asmuo ed oliži olnu III asmuo ei oliži olnu Daugiskaita I asmuo em oliži olnuded II asmuo et oliži olnuded III asmuo ei oliži olnuded

Tariamosios nuosakos veiksmažodžio olda 'būti' asmenavimas pliuskvamperfekte:

Teigiamoji forma Vienaskaita I asmuo olnuižin olnu II asmuo olnuižid olnu III asmuo olnuiži olnu Daugiskaita I asmuo olnuižim olnuded II asmuo olnuižit olnuded III asmuo olnuižiba olnuded

Neigiamoji forma Vienaskaita I asmuo en olnuiži olnu II asmuo ed olnuiži olnu III asmuo ei olnuiži olnu Daugiskaita I asmuo em olnuiži olnuded II asmuo et olnuiži olnuded III asmuo ei olnuiži olnuded

Galimoji nuosaka

Galimoji nuosaka (potencialis) vepsų kalboje turi esamąjį-būsimąjį laiką ir perfektą. Ji reiškia veiksmą, kuris gali įvykti: voinen 'galbūt galėsiu', tulnen 'galbūt ateisiu', tehnen 'galbūt padarysiu'.

Galimosios nuosakos veiksmažodžio olda 'būti' asmenavimas esamajame-būsimajame laike:

Teigiamoji forma Vienaskaita I asmuo olnen II asmuo olned III asmuo olneb Daugiskaita I asmuo olnem II asmuo olnet III asmuo olneba

Neigiamoji forma Vienaskaita I asmuo en olne II asmuo ed olne III asmuo ei olne Daugiskaita I asmuo em olne II asmuo et olne III asmuo ei olne

Galimosios nuosakos veiksmažodžio olda 'būti' asmenavimas perfekte:

Teigiamoji forma Vienaskaita I asmuo olnen olnu II asmuo olned olnu III asmuo olneb olnu Daugiskaita I asmuo olnem olnuded II asmuo olnet olnuded III asmuo olneba olnuded

Neigiamoji forma Vienaskaita I asmuo en olne olnu II asmuo ed olne olnu III asmuo ei olne olnu Daugiskaita I asmuo em olne olnuded II asmuo et olne olnuded III asmuo ei olne olnuded

Liepiamoji nuosaka

Liepiamoji nuosaka vepsų kalboje laikų neturi. Neigiamas liepimas (ala ole 'nebūk!') reiškia draudimą, todėl šios nuosakos neigiamoji forma vadinama draudžiamąja; vartojamas kitoks negu kitose nuosakose neigiamasis veiksmažodis. Liepiamoji nuosaka pirmojo vienaskaitos asmens neturi (nėra liepimo sau pačiam).

Veiksmažodžio olda 'būti' asmenavimas liepiamojoje nuosakoje:

Teigiamoji forma Vienaskaita I asmuo — II asmuo ole III asmuo olgha Daugiskaita I asmuo olgam II asmuo olgat III asmuo olgha

Draudžiamoji forma Vienaskaita I asmuo — II asmuo ala ole III asmuo algha olgoi Daugiskaita I asmuo algam olgoi II asmuo algat olgoi III asmuo algha olgoi

Prieveiksmis

Vepsų kalbos prieveiksmiai skirstomi į vietos (naku 'čia', oiktale 'dešinėn', sires 'šalia'), laiko (homen 'rytoj', amu 'seniai', hätken 'ilgai'), kiekio (äjan 'daug', koumašti 'trigubai', poleti 'pusiau') ir kokybės (vällas 'silpnai', hüvin 'gerai', hondoin 'blogai', teravas 'greitai'). Taip pat turimi sudurtiniai prieveiksmiai, kurių rašybos taisyklės net iki šiol dar nevisiškai nusistovėjusios, todėl kai kurie jų rašomi su brūkšneliu, kai kurie – kartu: endeglašt 'užvakar', šari-šari 'šiaip taip, netvarkingai', kurči-kurči 'kūlvirsčia', kukirikku 'kūliais, stačiagalviais' ir kt.

Beveik visi vepsų kalbos prieveiksmiai, kaip ir polinksniai, susidarė iš įvairių daiktavardžio linksnių formų. Todėl dauguma prieveiksmių gali nesiskirti nuo polinksnių (prielinksnių). Dauguma prieveiksmių pasižymi linksnių priesagomis, o kartais – net jau išnykusių linksnių. Pavyzdžiai: prieveiksmis rindal 'šalia, prie' yra sustingęs adesyvo linksnyje; ühtes 'kartu' – inesyvo; ülähäks 'aukštyn' – transliatyvo; vastha 'priešais' – iliatyvo; kaiktäna 'visur' – senojo liatyvo (judėjimo reikšmės) linksnyje. Prieveiksmiai ir prieveiksminės konstrukcijos paprastai sakinyje eina po su jais susijusio veiksmažodžio: Eci tarkošti, aigoin löudad! 'Ieškok kruopščiai, gal surasi!', kur eci – veiksmažodžio 'ieškoti' liepiamoji nuosaka, o tarkošti – prieveiksmis 'kruopščiai'. Laiko prieveiksmiai gali eiti prieš veiksmažodį: Ala voika, sinun mam pigai tuleb 'Neverk, tavo mama greitai pareis', kur pigai – prieveiksmis 'greitai', o tuleb – veiksmažodžio 'pareiti, ateiti' esamojo-būsimojo laiko vns. III asmuo.

Vepsų kalboje prieveiksmiai gali reikški ne visą kokybę (jie kilę iš ne visos kokybės būdvardžių): aigahk 'ankstokas' – aigahko 'ankstokai'.

Dažnai netiesioginis prieveiksmio rodiklis yra priesaga -i: čomašti, nelläšti, alahali, erasti ir pan.

Sintaksė

Vepsų kalbos sintaksė mažai skiriasi nuo kitų Baltijos finų kalbų sintaksės, nors joje išlaikyta ne viena archajiška ypatybė. Drauge rašytinėje vepsų kalboje daugybė sintaksės konstrukcijų yra atitinkamų rusiškų konstrukcijų vertiniai, šis reiškinys nuodugniai nagrinėjamas M. Kuznecovo knygoje „Rusiški vepsų kalbos sintaksės bruožai“ (rus. „Русские черты в вепсском синтаксисе“).

Konstatuojamasis sakinys

Vepsų kalboje, kaip ir kitose Baltijos finų kalbose, centrinė sakinio dalis yra tarinys, todėl jis turi būti visada, o veiksnys neretai praleidžiamas: Olen kirjutai 'Esu rašytojas' vietoj Minä olen kirjutai 'Aš esu rašytojas'.

Vartojant liepiamosios nuosakos neigiamąją (draudžiamąją) formą asmeniniai įvardžiai turi būti tarp draudžiamojo ir pagrindinio veiksmažodžių: Algha hän tule 'Tegul jis/ji neateina'.

Klausiamasis sakinys

Klausiamuosiuose sakiniuose klausiamasis įvardis visada iškeliamas į priekį: Kuna (sinä) mäned? 'Kur (tu) eini?'

Jei klausimas pateikiamas su klausiamąja dalelyte 'ar' (-ik), tai į priekį iškeliamas prasminis veiksmažodis: Mäned-ik sinä laukha? 'Ar tu eisi į parduotuvę?', Ed-ik mäne laukha? 'Ar tu neisi į parduotuvę?'.

Žodžių daryba

Vepsų kalbos daiktavardžiai išvedami su priesagomis arba sudaromi žodžių sudūrimo būdu.

Dauguma daiktavardžių sudaryti su kokia nors darybos priesaga, pavyzdžiui: kodiine (< kodi), čomuz (< čoma), koivišt (< koiv), kädut (< käzi), kolkotez (< kolkotada) ir t. t.

Vepsų kalboje labai daug dūrinių – daug daugiau negu rusų ar lietuvių kalbose. Paprastai tada, kai lietuvių kalboje būtų vartojami daiktavardiniai būdvardžiai arba kilmininkas, vepsų kalboje vartojamas dūrinys: jogi 'upė' + rand 'krantas' = jogirand 'upės krantas' ir t. t.

Vepsų kalboje yra dvi deminutyvinės (mažybinės-malonybinės) priesagos:

• -ut (po priebalsių), -hut (po balsių): lapsut 'vaikelis' < laps’ 'vaikas', tehut 'takelis, keliukas' < te 'kelias', pähut 'galvytė' < pä 'galva'; sudaro dvikamienius daiktavardžius su balsiniu kamienu, besibaigiančiu -de-, ir priebalsiniu kamienu, besibaigiančiu -t-: tehude-, tehut- (tehut), mägude-, mägut- (mägut);
• -ine: prihaine 'berniukas' < priha 'vaikinas', kirjeine 'laiškas' < kirj 'knyga'; sudaro dvikamienius daiktavardžius su balsiniu kamienu, besibaigiančiu -iže-, ir priebalsiniu, besibaigiančiu -š-: prihaiže-, prihaš- (prihaine); kartais priesaga -ine/-iže dėl istorinių fonetinių priežasčių sutrumpėja ir virsta -ne – vask'ne 'varinis', tuomet balsinis kamienas tampa vask'še- (< vas’kiže-), o kai kuriose tarmėse gali virsti vašše- (priebalsinis kam. – vas’kiš-); su šia priesaga sudaromi ir būdvardžiai iš svetimų kalbų žodžių, kuriuose -a- prieš -i- beveik visada iškrenta: artista- – artistine 'artistiškas';

• daiktavardžiai su -ine turi mažybinę-malonybinę reikšmę, o daiktavardžiai su -ut turi mažybinį-menkinamąjį atspalvį.

Vepsų kalboje yra dvi kuopinės priesagos:

• -ik: lehtik 'sąsiuvinis' < leht (trumpinys iš lehtez 'lapas', pastaroji forma vartojama kai kuriose tarmėse, jos kamienas yra balsinis – lehte-), koivik 'beržynas' < koiv 'beržas' (balsinis kamienas – koivu-); sudaro vienkamienius daiktavardžius su balsiniu kamienu, besibaigiančiu -о-: lehtiko-;
• -išt: kaumišt 'kapinės' < kaum 'kapas', marjišt 'uogynas' < marj 'uoga', norišt 'jaunimas' < nor’ 'jaunas'; sudaro vienkamienius daiktavardžius su balsiniu kamienu, besibaigiančiu -о-: norišto-, marjišto-.

Vepsų kalboje yra trys priesagos, vartojamos žmonėms įvardyti:

• -nik reiškia pavadinimus profesijų arba užsiėmimų, susijusių su žodžiu, iš kurio išvestas daiktavardis, taip pat žmones, susijusius su pamatinio žodžio reikšme: mecnik 'medžiotojas' < mec 'medžioklė' (balsinis kamienas – meca-), kalanik 'žvejys' < kala 'žuvis', sarnnik 'pasakotojas' < sarn 'pasaka' (balsinis kamienas – sarna-), kanznik 'šeimynykštis' < kanz 'šeima' (balsinis kamienas – kanza-), külänik 'kaimo gyventojas' < külä 'kaimas'; sudaro vienkamienius daiktavardžius su balsiniu kamienu, besibaigiančius а-: kalanika-, velgnika-;
• -laine (-läine): lidnalaine 'miestietis' < lidn 'miestas', küläläine 'kaimietis, kaimo gyventojas' < külä 'kaimas', estilaine 'estas (-ė)' < esti 'Estija' (trumpinys.); reiškia pavadinimus žmonių, kilusių iš vietovės, tautos, šalies, pagal kurias sudaromas daiktavardis, šie išvesti daiktavardžiai – dvikamieniai su balsiniu kamienu, besibaigiančiu -iže-, ir su priebalsiniu kamienu, besibaigiančiu -š: lidnalaiže-, lidnalaš- (lidnalaine), pagal kilmę jie yra sudaiktavardėję būdvardžiai;
• -ar’ reiškia turinčius neigiamą atspalvį žmonių pavadinimus, jie susiję su substancija, kurios nesaikingas vartojimas sukelia tokį neigiamą atspalvį; šiuo atveju substancijos pavadinimas reiškiamas žodžiu, iš kurio sudaromas daiktavardis: sömär’ 'besotis' < söm 'valgis' (balsinis kamienas – sömä-), jomar’ 'girtuoklis' < jom 'gėrimas' (balsinis kamienas – joma-). Sudaryti daiktavardžiai – vienkamieniai su balsiniu kamienu, besibaigiančiu -i-: jomari- (jomar’).

Priesaga -nd, sudarant daiktavardžius iš daiktavardžių, taip pat gali reikšti žmonių pavadinimus (konkretina reikšmę), pavyzdžiui, ižand 'šeimininkas, ponas' < iža 'patinas', emänd 'šeimininkė, ponia' < emä 'patelė'; sudaryti daiktavardžiai – vienkamieniai su balsiniu kamienu, besibaigiančiu -а: ižanda- (ižand).

Vartojama viena kokybės pavadinimą reiškianti priesaga:

• -uz (-uz’) (tik iš būdvardžių) čomuz 'grožis' < čoma 'gražus', vauktuz 'šviesa, šviesumas' < vauged 'baltas' (balsinis kamienas – vaukta-), laškuz 'tingulys' < lašk 'tingus' (balsinis kamienas – laška-), ahthuz 'ankštumas' < ahtaz 'ankštas'; sudaro dvikamienius daiktavardžius; jei šios grupės daiktavardžiai baigiasi -tuz, -duz, -kuz, -žuz, tai balsinis kamienas baigiasi -(s)e, o priebalsinis – -s; bet jei prieš darybos priesagą atsiduria kitoks priebalsis, tai balsinis kamienas baigiasi -(d)e, o priebalsinis – -t: laškuse-, laškus- (laškuz); vauktuse-, vauktus- (vauktuz); čomude-, čomut- (čomuz).

Kartais šnekamojoje kalboje tokių žodžių galinis z gali minkštėti. Sankt Peterburgo Vepsų draugijos Terminų ir ortografijos grupė nusprendė šio minkštėjimo rašte nežymėti. Minkštinimo (palatalizacijos) niekada nepatiria daiktavardžiai, sudaryti iš priesaga -ine besibaigiančių būdvardžių (naujadarai): aktivižuz, posessivižuz ir kt.

Veiksmo pavadinimus reiškiančios priesagos gali būti suskirstytos į 5 grupes:

• -ez, -uz, kartais – -uz’, prie kurių gali jungtis priebalsiai – pavyzdžiui, d arba t; reiškia veiksmo rezultatą (kartais – veiksmo pavadinimą) nurodančius daiktavardžius: painuz 'spausdinimas' < painda 'spausdinti' (balsinis kamienas – paina-), sanutez 'pasakojimas' < sanuda 'sakyti' (balsinis kamienas – sanu-); sudaro dvikamienius daiktavardžius su balsiniu kamienu, besibaigiančiu -se, ir su priebalsiniu kamienu, besibaigiančiu -s; daug šios grupės žodžių yra pakeitę savo reikšmę, pavyzdžiui: ahtmuz (ahtmuse-, ahtmus-) 'pėdų, dedamų į jaują vienu kartu, kiekis' yra sudarytas iš veiksmažodžio ahtta 'dėti pėdus į jaują' III bendraties;
• -tiž (-diž) reiškia veiksmo rezultatą nurodančius daiktavardžius; ši priesaga jungiamas prie sveikojo arba trumpojo, jei jis turimas, balsinio kamieno: lugetiž 'atminimų knygelė' < lugeda 'skaityti' (balsinis kamienas – luge-), poimetiž 'išsiuvinėjimas' < poimeta 'siuvinėti' (trumpasis balsinis kamienas – poime-), ombletiž 'siūlė' < ombelta 'siūti' (balsinis kamienas – omble-); sudaro dvikamienius daiktavardžius su balsiniu kamienu, besibaigiančiu -še, ir su priebalsiniu kamienu, besibaigiančiu -š: poimetiše-, poimetiš- (poimetiž), kirodiše-, kirodiš- (kirodiž);
• -nd (reiškia veiksmo pavadinimą nurodančius daiktavardžius): nevond 'patarimas' < nevoda 'patarti' (balsinis kamienas – nevo-), joksend 'bėgimas' < jokseta – 'bėgti', sanund 'sakinys' < sanuda 'sakyti' (balsinis kamienas – sanu-); sudaro vienkamienius daiktavardžius su balsiniu kamienu, besibaigiančiu -а: nevonda- (nevond), sanunda- (sanund);
• -neh (-ineh) daugiausia reiškia garsinius žodžius: lovineh 'beldimas' (< *lovaineh) < lovaita 'belsti' (bendraties kamienas – lovai-), helineh 'skambėjimas' (< *heläineh) < heläita 'skambėti' (bendraties kamienas – heläi-); sudaryti daiktavardžiai – dvikamieniai su balsiniu kamienu, besibaigiančiu -е, ir su priebalsiniu kamienu, besibaigiančiu -h: lovinehe-, lovineh- (lovineh);
• -mine reiškia daiktavardžius, kurie nusako procesus: kirjutamine 'rašymas' < kirjutada 'rašyti' (balsinis kamienas – kirjuta-), pezemine 'plovimas' < pesta 'plauti' (balsinis kamienas – peze-), toštmine 'kartojimas' < toštta 'kartoti' (balsinis kamienas – tošta-); sudaryti daiktavardžiai – dvikamieniai su balsiniu kamienu, besibaigiančiu -iže, ir su priebalsiniu kamienu, besibaigiančiu -š: pezemiže-, pezemiš- (pezemine).

Vepsų kalboje yra viena veiksmo įrankius reiškianti priesaga:

• -im: ištim 'kėdė' < ištta 'sėdėti' (balsinis kamienas – ištu-), pirdim 'pieštukas' < pirta 'piešti' (balsinis kamienas – pirda-), kirjutim 'rašiklis' < kirjutada 'rašyti' (balsinis kamienas – kirjuta-); sudaro dvikamienius daiktavardžius su balsiniu kamienu, besibaigiančiu -е, ir su priebalsiniu, besibaigiančiu -n: ištme-, ištin- (ištim), kirjutime-, kirjutin- (kirjutim).

Dvi priesagos išreiškia savybę, su jomis sudaromi būdvardžiai: -(a/e)v ir -kaz, pavyzdžiui, maht 'mokėjimas' – mahtav 'sumanus', vägi 'jėga' – vägev 'stiprus', mel' 'protas' – melekaz 'protingas'. Kartais su priesaga -kaz būdvardžiai sudaromi iš daugiskaitos kamieno, turinčio daugiskaitos rodiklį -i-: kärpiškoikaz 'raukšlėtas' iš kärpišk 'raukšlė'.

Yra viena nebuvimą, neturėjimą reiškianti priesaga -toi: mel' 'protas' – meletoi 'beprotiškas', arv 'kaina' – arvotoi 'mažavertis, nevertas', tundištada 'sužinoti' – tundmatoi 'nežinomas'. Taip pat vartojamos trys priesagos, su kuriomis sudaromi ne visą kokybę reiškiantys būdvardžiai: -hk, -tab ir -laz, pavyzdžiui, kuiv 'sausas' – kuivahk 'sausokas', pit’k 'ilgas' – pit’kätab 'ilgokas', karged 'kartus' – karktalaz 'kartokas'. Dažniausiai vartojami ne visos kokybės būdvardžiai su priesaga -hk. Ne visos kokybės būdvardžiai taip pat sudaromi su kilmininku ir polinksniu pol’he: pit’kän pol’he 'ilgokas' ir t. t.

Be to, vepsų kalboje išskiriami būdvardžiai, kurie neturi jokios darybos priesagos, pavyzdžiui, čoma 'gražus' arba vezo 'nuožulnus (krantas)'; išskiriama priesaga, tačiau kamienas, iš kurio išvestas žodis, neišliko: pimed 'tamsus', komed 'garsus'.

Vepsų kalboje taip pat vartojamos „kompleksinės“, t. y. sudurtinės, priesagos, sudarytos iš dviejų dalių, pavyzdžiui, su priesaga -ine/-iže, kuri atlieka pagrindinį vaidmenį sudarant būdvardžius, o antroji dalis suteikia apibrėžiamąją reikšmę; sudurtinės priesagos -sine ir -hine sudaro būdvardžius, reiškiančius kilmę iš kokios nors vietovės arba susidarymą iš kokios nors medžiagos: külähine 'kaimiškas, kaimo' – iš külä 'kaimas', kivesine 'akmeninis' – iš kivi 'akmuo'. Priesagos gali būti pakeistos dūriniais: savesine pada 'molinis puodas' – savipada (pažodžiui – 'moliapuodis'). Su -line tipo priesagomis sudaromi laiko reikšmę turintys būdvardžiai: eht 'vakaras' – ehtaline 'vakarinis'.

Žodynas

Veldiniai

Vepsų kalbos žodyno daugumą sudaro veldiniai (žodžiai, paveldėti iš Uralo, finougrų, Baltijos finų kalbų bendrystės laikotarpių; savo ruožtu kai kurie šių epochų žodžiai pasiskolinti iš kitų kalbų, daugiausia indoeuropiečių). Finougrų prokalbės laikotarpiui priklauso dauguma kūno dalių pavadinimų (kel’ 'liežuvis', käzi 'ranka', pä 'galva', sil’m 'akis', veri 'kraujas'), veiksmažodžiai (eläda 'gyventi', kol’da 'mirti', olda 'būti', kulda 'girdėti', nähta 'matyti', leta 'skristi', joda 'gerti', söda 'valgyti', antta 'duoti'), įvardžiai (minä 'aš', sinä 'tu', hän 'jis, ji', ken 'kas (su gyva)', mi 'kas (su negyva)'), būdvardžiai (must 'juodas', oiged 'dešinys, teisingas', nor’ 'jaunas', vanh 'senas', uz’ 'naujas'), skaitvardžiai (üks’ 'vienas', kaks’ 'du', koume 'trys', nell’ 'keturi', viž 'penki', kuz’ 'šeši', kümne 'dešimt'), gyvūnų ir augalų pavadinimai (bol 'bruknė', murikaine 'tekšė', pedai 'pušis', sen’ 'grybas', kala 'žuvis', lind 'paukštis', sorz 'antis', juucen 'gulbė', il’bez 'lūšis', reboi 'lapė' (iš indoiranėnų k., plg. av. raopi), orou 'voverė'), gamtos reiškiniai (järv 'ežeras' (iš baltų k., plg. liet. jaura 'klampynė'), so 'pelkė', lumi 'sniegas', pil’v 'debesis', vihm 'lietus', kor’b 'giria').

Finougrų prokalbės laikotarpiui taip pat priklauso daugybė žodžių, susijusių su materialine ir dvasine kultūra – tai statinių ir buities terminai (kodi 'namas' (klajojantis (neaiškios kilmės) žodis, žinomas įvairioms Eurazijos kalboms), paja 'kalvė', uks’ 'durys' (iš baltų k., plg liet. uoksas), pada 'puodas' (tikriausiai indoeuropiečių kilmės žodis, plg. liet. puodas)), aprangos pavadinimai (soba 'apranga', vö 'juosta', hattar 'autas'), metalai (hobed 'sidabras' (perdirbinys iš germanų prokalbės *samftijaz), vas’k 'varis' (tikriausiai indoeuropiečių kilmės žodis, plg. tocharų prokalbės *wi̯äsā < ide. *h₂ews- 'auksas')), amatų terminologija (kezrata 'verpti', kudoda 'austi, megzti' (indoeuropiečių kilmės, plg. ide. *h₂ew-dʰ- 'pinti'), püuväz 'linai', käbu 'adata tinklams megzti', sep 'kalvis'), transportas ir su juo susijusios sąvokos (suks’ 'slidė', veneh 'valtis', lad 'slidžių vėžės', te 'kelias'), medžioklės, žvejybos ir žemdirbystės terminai (ampta 'šauti', parata 'statyti žabangas', jouhta 'malti', küntta 'arti', nagriž 'ropė' (junginys -gr- < -kr- rodo, kad žodis tikriausiai yra skolinys), nižu 'kvietys', lehm 'karvė', siga 'kiaulė'), laiko sąvokos (aig 'laikas', eht 'vakaras', ö 'naktis', keväz’ 'pavasaris', sügüz 'ruduo', tal’v 'žiema', voz 'metai', ku 'mėnuo'), žodžiai, susiję su saikais ir prekyba (lukt’a 'skaičiuoti', maksta 'mokėti', möda 'parduoti', ostta 'pirkti', kahmal 'žiupsnelis', süli 'sieksnis'), giminystės ryšių pavadinimai (kanz 'šeima' (iš germanų prokalbės *hansō 'minia'), ak 'žmona, moteris' (klajojantis (neaiškios kilmės) žodis, žinomas taip pat ir kai kurioms indoeuropiečių, čiuvašų kalboms), anup’ 'uošvienė, anyta', küdu 'dieveris', nado 'moša (vyro sesuo)'), su religija ir mitologija susijusios sąvokos (jumal 'Dievas' (tikriausiai indoeuropiečių kilmės, plg. indoeiranėnų *dyūman- 'švytintis, dieviškas'), noid 'burtininkas', loičta (piet.) 'melstis').

Skoliniai

Baltijos finų prokalbėje būta nemaža baltiškų, germaniškų ir slaviškų skolinių. Dauguma šių žodžių išlaikyta vepsų kalboje.

Baltizmams priklauso ahtaz 'ankštas', aiž 'iena', bapshaine 'vapsva', bir’b 'dervasiūlis', el’geta 'suprasti', hambaz 'dantis', hahn 'žąsis', hein 'šienas', herneh 'žirnis', hiim 'artimieji, giminaitis', härg 'jautis', karzin 'pogrindis, rūsys', kindaz 'įnaras', kirvez 'kirvis', meri 'jūra, marios', murzei 'jaunamartė, žmona', n’aba 'bamba', paimen 'piemuo', resk 'prėskas', riiže 'rietas', sebr 'bendras darbas', siibäz 'stulpas', taba 'prigimtis, būdas', tagl 'kempė', tuha 'tūkstantis', taivaz 'dangus', vago 'vaga', vaha 'vaškas', vill 'vilna', ägez 'akėčios'.

Iš Baltijos finų prokalbės paveldėti germanizmai: aganod 'atsijos', arb 'būrimas', habuk 'vanagas', hibj 'kūnas, oda', hob 'veltinys', hodr 'makštis', humal 'apynys', jo 'jau', kagr 'aviža', kana 'višta', kell 'varpas', kerita 'kirpti', kihl 'užstatas', kiijaz 'iešmas', kurk 'gerklė', kuud 'auksas', lambaz 'avis', liib 'duona', murgin 'pusryčiai', negl 'adata', not 'tinklas', paid 'marškiniai', pino 'rietuvė', pougiž 'dumplės', püud 'laukas', raiže 'vėžė', rand 'krantas', rehtil 'keptuvė', roste 'rūdys', roud 'geležis', rugiž 'rugys', sadul 'balnas', sat 'kaugė', segl 'sietas', sim 'valas', tar’biž 'reikia', tin 'alavas', voud 'valia, valdžia'.

Seniausiajam slavizmų sluoksniui priklauso abid 'nuoskauda', azraim 'žeberklas', babu 'pupa', bird 'skietas', birk 'žymena, lentelė', dumaida 'galvoti', ikun 'langas', kad’jad 'kelnės', kassar’ 'šienpjovys', kožal’ 'ratelis', lava 'grindys', louč 'suolas', luzik 'šaukštas', läv 'snapas', pirag 'ragaišis', pästar 'spaliai', päč 'krosnis', rist 'kryžius', rähk 'nuodėmė', sapug 'batas', sir’p 'pjautuvas', toukun 'šustinis', tout 'káltas', vartin 'verpstė', žal’ 'gaila'.

Naujesnį slavizmų sluoksnį sudaro skoliniai iš rusų kalbos (tiek iš bendrinės, tiek iš tarmių): bajar’ 'bajoras', balafon 'apsiaustas', bohat 'turtingas', buč 'statinė', goll' 'vargingas', läžuda 'sirgti', kazak 'samdinys', mam 'mama', mokita 'kankinti', rassal 'sūrymas', roža 'veidas', tat 'tėtis', udat’ 'sumanumas, sėkmė', zamk 'spyna', žir 'aũkštas', ärmäk 'rudinė'.

Esama šiek tiek skolinių iš samių kalbų: ližm 'dumblinas', čapta 'pjauti', čoga 'kertė (pastato viduje)'.

Literatūra

• Зайцева М. И., Муллонен М. И. (1969), АН СССР. Карел. филиал, ed., Образцы вепсской речи: Тексты и переводы, Л.: Наука. Ленингр. отд-ние, p. 296 
• Зайцева М. И., Муллонен М. И. (1972), АН СССР. Карел. филиал. Институт языка, литературы и истории, ed., Словарь вепсского языка, Л.: Наука. Ленингр. отд-ние 
• Зайцева М. И. Грамматика вепсского языка. — Л.: Наука, 1981. — 360 с.
• Зайцева Н. Г. Вепсский язык // Языки Российской Федерации и соседних государств. — М.: Наука, 2001. — Т. 1. — С. 260–267. — ISBN 5-02-011268-2.
• Хямяляйнен М. М. Вепсский язык // Языки народов СССР: Финно-угорские и самодийские языки. — М.: Наука, 1966. — С. 81—101.
• Зайцева Н. Г., Крижановская Н.Б. (2018), Корпусная лингвистика в прибалтийско-финском исследовательском пространстве (на материале Корпуса вепсского языка и Открытого корпуса вепсского и карельского языков), 3, Петрозаводск: Альманах североевропейских и балтийских исследований, Петрозаводский государственный университет, p. 264-273, ISSN 2541-8165 
• Зайцева Н. Г., Крижановский А. А., Крижановская Н. Б., Пеллинен Н. А., Родионова А. П. (2017), "Труды международной конференции «Корпусная лингвистика 2017»", Открытый корпус вепсского и карельского языков (ВепКар): предварительный отбор материалов и словарная часть системы, СПб.: СПбГУ, p. 172-177 
• Зайцева Н. Г., Филатова М. М., Шибанова Н. Л., Крижановский А. А. (2015), "Труды международной конференции «Корпусная лингвистика ‒ 2015»", Корпус вепсского языка, СПб.: СПбГУ, p. 202-212, ISBN 978-5-8465-1498-0 
• Krizhanovskaya N. B., Krizhanovsky A. A. (2019), "Труды международной конференции «Корпусная лингвистика ‒ 2019»", Semi-automatic methods for adding words to the dictionary of VepKar corpus based on inflectional rules extracted from Wiktionary, СПб.: СПбГУ, p. 211-217 
• Кузнецов М. Ю. Русские черты в вепсском синтаксисе. – СПб.: „Эдитус“, 2018. – 165 с.

Nuorodos

• Filmukas vepsų kalba „Mužik da kurged“ („Vyras ir gervės“)
• Vepsų kalba atliekama grupės „The Beatles“ daina
  „Yesterday“ (vep. „Čoma eht“ – „Gražus vakaras“)
• Literatūros laida vepsų kalba „Kirjakamari“ („Knygų kambarys“)
• Atvirasis vepsų ir karelų kalbų tekstynas („VepKar“) (anglų k.)
• Informacija apie vepsų kalbą
• The Peoples of the Red Book: THE VEPS
• KODIMA.NAROD.RU
• Enciklopedija vepsų kalba

Straipsnis „Vepsų kalba“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.