Vokiečių kalba

Vokiečių kalba Deutsch
Kalbama	Austrijoje, Belgijoje, Italijoje, Lichtenšteine, Liuksemburge, Namibijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, JAV, Kanadoje, Argentinoje, Australijoje, Brazilijoje, PAR ir kitur
Kalbančiųjų skaičius	apie 120 mln. (gimtoji), apie 80 mln. (negimtoji)
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	10
Kilmė	Indoeuropiečių prokalbė  Germanų prokalbė  Germanų kalbos   Vakarų germanų kalbos    vokiečių aukštaičių     vokiečių
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Austrija  Belgija  Italija (tik Pietų Tirolyje)  Lichtenšteinas  Liuksemburgas  Šveicarija  Vokietija  Europos Sąjunga (oficiali ir darbo kalba) Taip pat oficiali kalba:  Prancūzija („Regioninė kalba“ Elzaso regione ir Mozelio departamente),  Namibija („Nacionalinė kalba“; iki 1990 m. buvo oficiali kalba),  Lenkija („Pagalbinė kalba“ daugelyje bendruomenių),  Slovakija: Krahulėje („Oficiali kalba“ savivaldybės mastu)  Vatikanas (Šveicarų sargybos kalba)  Venesuela (Kolonija Tovaras) Pripažinta kaip tautinių mažumų kalba:  Brazilija  Čekija  Danija  Kazachstanas  Kirgizija  Italija  Pietų Afrikos Respublika  Rumunija,  Rusija  Slovakija  Vengrija<br /
Prižiūrinčios institucijos	Rat für deutsche Rechtschreibun
Kalbos kodai
ISO 639-1	de
ISO 639-2	ger (B), deu (T)
ISO 639-3	deu
SIL	GER
Geografinis paplitimas

Vokiečių kalba (vok.  Deutsch (plačiau), tariama: [ˈdɔʏ̯tʃ]; vok. deutsche Sprache, tariama: [ˈdɔʏ̯tʃə ˈʃpʀaːχə]) – Vokietijos, Austrijos, Lichtenšteino valstybinė kalba, viena iš oficialių kalbų Šveicarijoje, Liuksemburge ir Belgijoje. Tai viena didžiausių pasaulio kalbų po kinų, arabų, hindi, anglų, ispanų, bengalų, portugalų, rusų ir japonų kalbų, taip pat ir viena įtakingiausių. Europos Sąjungoje vokiečių kalba yra pirmoje vietoje pagal skaičių žmonių, kuriems ši kalba yra gimtoji (daugiau nei 90 mln.). Daugiausia vartojama pačių vokiečių Vokietijoje, taip pat kitose vokiškai kalbančiose šalyse – Austrijoje, Lichtenšteine, Liuksemburge, vokiškai kalbančiuose Šveicarijos kantonuose, rytų Belgijoje, Italijoje (Pietų Tirolyje), Elzase ir Lotaringijoje, šiaurės Šlėzvige. Vokiškai kalbančių tautinių mažumų yra Vidurio Europoje bei kitose pasaulio šalyse. Vokiečių kalbą ir literatūrą tiria vokiečių filologija.

Tai indoeuropiečių kalbų šeimos germanų kalbų grupės vakarų germanų šakos kalba, kilusi iš germanų prokalbės. Raštas remiasi lotyniškąja abėcėle, kuri yra papildyta umliautais (ä, ö, ü) bei ligatūra escet (ß). Seniausi rašto paminklai iš VIII a.

Istorija

Vokiečių kalba susidarė iš frankų, alemanų, bavarų ir iš dalies iš senovės saksų ir fryzų tarmių.

Iki VII a. iškilo dvi tarmių grupės – vokiečių aukštaičių ir vokiečių žemaičių. Skiriamos šios vokiečių žemaičių rašto kalbos: senoji (VIII–XII a.) ir vidurinė (XIII–XV a.) vokiečių žemaičių kalba (jos saksų žemaičių tarme IX–XV a. sukurta grožinės literatūros, o iš frankų žemaičių tarmės susidarė flamandų ir olandų kalbos).

Vokiečių aukštaičių tarme grįsta bendrinė kalba. Šios tarmės istorija paprastai skirstoma į keturis laikotarpius:

• senoji (Althochdeutsch; 750–1050 m.),
• vidurinė (Mittelhochdeutsch; 1050–1350 m.),
• ankstyvoji (Frühneuhochdeutsch; 1350–1650 m.), ir
• naujoji (Neuhochdeutsch; nuo 1650 m.) vokiečių aukštaičių kalba.

Istorinis vokiečių kalbos paplitimas, neskaitant Baltijos vokiečių, Volgos vokiečių ir užjūryje gyvenančių vokiečių teritorijų, 1880 m.

Senosios vokiečių aukštaičių kalbos rašto paminklų išliko labai nedaug, vidurine vokiečių kalba buvo sukurta riterių poezijos, ankstyvoji įsigalėjo raštvedyboje. Seniausi rašytiniai paminklai sukurti VIII a. viduryje lotyniškais rašmenimis. Jos unifikaciją skatino spausdintinių knygų atsiradimas: 1454 m. Vokietijoje Johanas Gutenbergas lotynų kalba išleido pirmąją spausdintą Bibliją. Jo patobulintos technologijos paspartino knygų leidybą. Reformacijos pradininkas Martynas Liuteris 1522 m. į vokiečių aukštaičių tarmę Bibliją išvertė, ir šis nacionalinės reikšmės įvykis įtvirtino vokiečių aukštaičių kalbą, sustiprino jos prestižą. Vėlesniais laikais prie naujosios vokiečių aukštaičių kalbos įsigalėjimo prisidėjo atsiradusi periodinė spauda ir vokiečių klasikinė literatūra.

Geografinis paplitimas

Vokiečių kalba kaip gimtoji ir antroji kalba yra plačiai paplitusi visame pasaulyje. Be trijų pagrindinių vokiškai kalbančių Vakarų Europos šalių Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos, kaip mažumos kalba vokiečių kalba vartojama ir kitose valstybėse. Vokiečių kalba yra gimtoji ar bendravimo kalba vokiečių kilmės asmenims Centrinėje ir Rytų Europoje, daugiau nei dviem milijonams Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados ir Brazilijos gyventojų, plačiai vartojama Australijoje bei kaip kuriose buvusiose Vokietijos kolonijose Afrikoje.

Vokiečių kalbos paplitimas pasaulyje

Žymėjimas:   Valstybinė kalba ir daugumos gimtoji kalba   Oficiali kalba, bet ne daugumos gimtoji kalba kalba   Vokiečių kalba ar jos variantas yra oficialiai pripažinta mažumos kalba (kvadratais pažymėta, kur nėra didelio geografinio paplitimo)   Vokiečių kalba ar jos variantas yra gana paplitęs, bet nesudaro didelio gyventojų skaičiaus ir neturi oficialaus statuso

Europa

DACH arba D-A-CH (Vokietija-Austrija-Šveicarija). Šalys, kuriose vokiečių kalba yra labiausiai paplitusi.

Vokiečių kalba labiausiai paplitusi Europoje. Ja šnekama nuo Liuksemburge gyvenančios Rambrušo bendruomenės vakaruose iki už 850 km nuo Rambrušo nutolusio Austrijos Doič Jarndorfo kaimo rytuose, nuo Vokietijos Ziulto saloje įsikūrusio Listo šiaurėje iki beveik už 1 005 km nuo jo esančio Šveicarijos Cermato miestelio pietuose.

Vokietijoje šie geografiniai taškai yra Listas, Oberstdorfas, Zelfkantas ir Giorlicas.

Vokiečių kalba yra valstybinė:

• Austrijoje,
• Lichtenšteine,
• Liuksemburge,
• Šveicarijoje,
• Vokietijoje.

Vokiškai kalbančių bendruomenių yra:

Vokiškas užrašas ant Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios

• Baltijos šalyse (iš viso čia gyvena apie 8 000 Baltijos vokiečių, dalis jų priklauso Rytprūsių vokiečiams; paprastai jiems gimtosios vokiečių aukštaičių arba vokiečių žemaičių (Plattdeutsch) tarmės; Estijoje gyvena apie 2 000 vokiečių (2000 m. buvo 1 870), Latvijoje – apie 3 000 (2004 m. buvo 3 311) ir maždaug tiek pat (3 000) Lietuvoje; iš 3 243 Lietuvoje gyvenančių vokiečių, vokiečių kalba kaip gimtąją tebešneka tik 804 gyventojai);
• Rytų Belgijoje (apie 78 000 belgų vokiečių kalbą nurodo kaip gimtąją);
• Čekijoje (vokiečių mažumą šalyje sudaro apie 41 200 arba 0,4 % šalies gyventojų);
• Danijos pietuose (apie 20 tūkst. gyventojų vokiečių kalba yra gimtoji; vokiečių kalba čia pripažinta regionine);
• Italijoje (iš 487 tūkst. Pietų Tirolio gyventojų (pagal 2006 m. duomenis) 69 % vokiečių kalbą nurodo kaip gimtąją);
• Lenkijoje (pagal 2002 m. Lenkijos gyventojų surašymą, šalyje gyveno 153 tūkst. vokiečių arba 0,381 % šalies gyventojų);
• Prancūzijoje (Elzaso ir Lotaringijos vokiečių tarmėmis kalba apie 1, 2 mln žmonių; šis skaičius nuolat mažėja, ypač Lotaringijoje ir Elzaso miestuose);
• Rumunijoje (vokiečių kalba yra gimtoji nuo 40 tūkst. iki 50 tūkst. (0,2–0,3 %) Rumunijos gyventojų; vokiečių pripažinta kaip mažumų kalba, Sibiu mieste leidžiamas savaitraštis Hermannstädter Zeitung);
• Rusijoje (pagal 2002 m. Rusijos gyventojų surašymą, šalyje gyveno 597 212 vokiečių, tačiau tik dalis jų šneka vokiečių kalba kaip gimtąja; žr. Rusijos vokiečiai);
• Vengrijoje (oficialiai apie 200 tūkst. vokiečių, o iš jų tik apie 50 tūkst. vokiečių kalba yra gimtoji)

ir daugumoje kitų Europos šalių.

Namibijoje vokiečių kalba yra viena iš regioninių kalbų. Nuotraukose pavaizduoti užrašai anglų, vokiečių, afrikanų ir ošivambo kalbomis.

Kitur

Neskaitant Europos šalių, vokiškai kalbančių bendruomenių yra Kazachstane, Kanadoje, JAV, Brazilijoje, Paragvajuje, Argentinoje, Australijoje, Pietų Afrikos Respublikoje ir kitose šalyse. Namibijoje vokiečių yra viena iš nacionalinių ir susižinojimo kalbų (nuo 1984 m. iki 1990 m. buvo oficiali kalba). Namibijoje vokiečių kalba plačiai vartojama prekybos reikalams.

Namibijoje vokiečių kalba vartojama kasdieniniame gyvenime.

Šalis	Vokiečių kalbos paplitimas (už Europos ribų)
Jungtinės Amerikos Valstijos	5 000 000
Brazilija	3 000 000
Argentina	500 000
Kanada	450 000 – 620 000
Meksika	200 000
Australija	110 000
Pietų Afrikos Respublika	75 000 (tik Vokietijos piliečiai)
Bolivija	60 000
Čilė	40 000
Paragvajus	30 000 – 40 000
Namibija	30 000 (tik Vokietijos piliečiai)
Venesuela	10 000

Vokiški laikraščiai JAV (1922 m.)

Vokiečių kalba kaip gimtoji

Vokiečių kalba yra gimtoji etniniams Vokietijos, Austrijos, Lichtenšteino, daliai Šveicarijos, Liuksemburgo, Belgijos ir kai kurių gretimų šalių regionų gyventojams. Nuo 1990 m. vidurio paprastai nurodoma, kad vokiečių kalba kaip gimtąja šneka apie 98 mln. žmonių. Kiti šaltiniai nurodo 90 mln. kalbančiųjų. Pagal dar kitus šaltinius, vokiškai šnekančiųjų yra 97 mln., įskaitant ir Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos imigrantus, kuriems vokiečių kalba dažniausiai yra naujai išmoktoji.

2005 m. dviem tyrimais buvo nustatyta, kad tuometinėje Europos Sąjungoje (be Rumunijos ir Bulgarijos − 25 šalyse) vokiečių kalba yra gimtoji 18-ai % gyventojų, t. y. mažiausiai 82 milijonams žmonių, o su Šveicarijos ir Rumunijos vokiečių kalbos vartotojais − 87 milijonams.

Vokiečių kaip užsienio kalba

Vokiečių kaip užsienio kalbos mokoma daugumoje šalių. Mokymo medžiagoje pateikiama bendrine Šveicarijos, Austrijos arba Vokietijos vokiečių kalba. Europoje vokiečių kaip užsienio kalbos dažniausiai mokomasi po anglų ir rusų kalbų. Ji ypač populiari Nyderlanduose, Flandrijoje, Skandinavijoje, Rusijoje, Baltijos šalyse, Slovėnijoje, Kroatijoje, Lenkijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, prancūziškai ir itališkai kalbančiuose Šveicarijos regionuose, Serbijoje, Juodkalnijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Makedonijoje, Baltarusijoje ir Bulgarijoje. Kai kuriose iš šių šalių ar regionų vokiečių mokoma kaip pirmosios užsienio kalbos, ji lenkia net anglų kalbą. Japonijoje taip pat dažnai mokomasi vokiečių kalbos. Prancūzijoje (pagal Eurobarometrą, apie keturi milijonai žmonių moka vokiečių kalbą kaip užsienio) ir JAV, kur, pasak „Gallup“ tyrimo, 2001 m. apie 7,5 milijono amerikiečių mokėjo vokiečių kaip užsienio kalbą. Vis dėlto vokiečių kalba pamažu nustelbiama ispanų kalbos. Rytų Azijoje (Japonijoje) XIX a. ir XX a. vokiečių kalba (vietoje lotynų kalbos) buvo vartojama kaip medicinos kalba.

Vokiečių kalbos žinios Europos Sąjungoje

Po anglų kalbos, vokiečių kalba vartojamiausia internete (po jos eina prancūzų, japonų, ispanų ir kinų kalbos). Daugiau nei 8 % visų interneto puslapių yra vokiečių kalba (internetinių puslapių skaičius anglų kalba siekia apie 50 %).

Pasak nuolatinės darbo grupės Vokiečių kaip užsienio kalba (vok. Deutsch als Fremdsprache), Vokietijos užsienio reikalų ministerijos ir Gėtės instituto, 2000 m. daugiausia besimokančių vokiečių kalbos buvo šiose šalyse:

• Rusijoje: 4 657 500 (3,26 %) (pagal spėjimus – apie 10 mln.)
• Lenkijoje: 2 202 708 (5,70 %) (pagal Eurobarometrą – apie 7 mln.)
• Prancūzijoje: 1 603 813 (2,52 %) (pagal Eurobarometrą – apie 4 mln.)
• Čekijoje: 799 071 (7,80 %) (pagal Eurobarometrą – apie 3 mln.)
• Ukrainoje: 629 742
• Vengrijoje: 629 472 (pagal Eurobarometrą – apie 3,5 mln.)
• Kazachstane: 629 874
• Nyderlanduose: 591 190 (pagal Eurobarometrą – apie 11 mln.)
• JAV: 551 274 (pagal „Gallup“ tyrimą – apie 7,5 mln.)

2006 m. Eurobarometro apklausos duomenimis, daugiau kaip vienas iš trijų europiečių kaip užsienio kalba gali susišnekėti angliškai (38 %), ir vienas iš septynių – vokiškai (14 %). Vokiečių kalbą ypač gerai moka Nyderlanduose (kur apie 87 % gyventojų moka anglų ir 70 % vokiečių kalbas), Slovakijoje, Vengrijoje, Čekijoje. Taip pat ji dažnai išmokstama Lenkijoje, Estijoje, Danijoje, Švedijoje, Kroatijoje ir Slovėnijoje. Kitose Europos Sąjungos šalyse ja kalba mažiau žmonių.

Kalbos įvairovė

Nacionalinės ir regioninės bendrinės vokiečių kalbos tarmės

Vokiečių kalba yra daugiacentrė, nevienalytė. Vokiečių dialektologijos pagrindus padėjo XVIII–XIX a. kalbininkų tyrinėjimai. Iki XX a. pradžios jau buvo iki galo atskleista vakarų germanų tarmių tąsa. Tarpdialektinės kalbos formos yra nacionaliniai variantai, kurie susiformavo Vokietijoje (faktiškai bendrinė vokiečių kalba), Austrijoje (austriškasis variantas) ir Šveicarijoje (šveicariškasis variantas). Kartu su šiomis kalbos formomis vokiečių kalbos pagrindu kūrėsi ir vystėsi pirmosios kontaktinės kalbos, kurių tyrimai pradėti gerokai vėliau. Kai kurie vokiečių kalbos variantai, atsiradę dėl kitų kalbų poveikio, vystosi iki XX a. pabaigos – XXI a. pradžios (pavyzdžiui, Belgranodeutsch), kiti baigia visiškai išnykti veikiami vietinių kalbų ar sąmoningos asimiliacijos politikos (pavyzdžiui, Barossadeutsch Australijoje).

Tarmės

Vokiečių kalbos tarmės priklauso žemyninių vakarų germanų tarmių tąsai, į kurią įeina ir olandų kalba. Paprastai kalbantieji gretimomis tarmėmis tarpusavyje puikiai susikalba, o didesni skirtumai atsiranda tarp labiau viena nuo kitos nutolusių tarmių. Visos vokiškai kalbančios šalys turi savo bendrinę kalbą, kurioje esama tarmių ir regioninių skirtumų (Vokietijoje bendrinė yra vokiečių aukštaičių kalba). Bendrinių vokiečių kalbos tarmių skirtumai nedideli, ir kalbantieji skirtingomis bendrinės kalbos tarmėmis gali lengvai vieni kitus suprasti.

Vokiečių kalbos skirstymas į tarmes grįstas XIX a. tyrimais. Tuo pat metu daugelyje vietovių tarmės pradėjo maišytis su bendrine kalba ir šitaip susidarė šnekamoji kalba. Nuo XX a. vidurio, ypač dėl Antrojo pasaulinio karo padarinių, šnekamosios kalbos užgožė iki tol vartotas tarmes. Tarmes labai suvienodino iš anksčiau vokiškai šnekėjusių kraštų atvykę pabėgėliai, radijo ir televizijos plitimas. Mokyklose buvo mokoma vokiečių aukštaičių tarme.

Vakarų germanų (vokiečių ir olandų kalbų) tarmės

Kelios iš plačiausiai vartojamų vokiečių kalbos tarmių:

• vokiečių aukštaičių tarmė,
• vokiečių žemaičių tarmė,
• bavarų tarmė,
• Pfalco vokiečių tarmė,
• ripuarų tarmės,
• alemanų tarmės.

Mišriosios kalbos

Džilespio apskrityje, Teksase, JAV vis dar kalbama Teksaso vokiečių kalba

Sudėtinga klasifikuoti iš vokiečių aukštaičių ir vokiečių žemaičių tarmių susidariusią mišriąją kalbą (misingšą; vok. Missingsch). Panašiai yra ir su petu kalba (vok. Petuh), kuri susidarė iš vokiečių aukštaičių, vokiečių žemaičių, danų ir pietų jutlandų kalbų elementų. Pietų jutlandų kalba su stipria vokiečių žemaičių kalbos įtaka apskritai laikoma danų kalbos tarme.

Neskaitant misingšo ir petu kalbų, egzistuoja ir daug kitų vokiečių žemaičių kalba paremtų kalbų, daugiausia tai – mišrios vokiečių, olandų ir fryzų kalbos, kurios laikomos vokiečių žemaičių, olandų ar fryzų kalbos tarmėmis.

Kai kurios mišriosios kalbos, pavyzdžiui, Teksaso vokiečių kalba (vok. Texasdeutsch), yra vokiečių aukštaičių ar vokiečių žemaičių tarmės arba pasižymi tarmiška tartimi. XIX a. į Teksasą atvykusių vokiečių imigrantų palikuonys Džilespio apskrityje vis dar kalba Teksaso vokiečių kalba.

Esama ne vien tik iš vokiečių ir kitų germanų kalbų susidariusių mišriųjų kalbų: sakykime, iš vokiečių ir žemutinių sorbų kalbų susidarė ponašemu kalba (po našemu 'mūsiškai; [šneka] kaip mes'; vok. Ponaschemu), sileziečių kalba su vokiečių kalbos elementais laikoma lenkų kalbos tarme, iš dalies klasifikuojama kaip atskira kalba.

Neaiškus vimisojerių kalbos statusas. Ja tebešneka apie 100 senyvo amžiaus žmonių,

Kreolinės kalbos

Pasaulyje egzistuoja keletas vokiečių kalba grįstų kreolų kalbų. Tos kalbos susidarė, yra ar buvo vartojamos buvusiose Vokietijos kolonijose išeivių arba pasitelkiamos kaip lingua franca.

Pats seniausias jidiš kalbos sakinio pavyzdys (1272 m.)

Kolonializmo laikais dabartinėje Papua Naujojoje Gvinėjoje iš vokiečių ir vietinių kalbų susidarė kreolinė kalba, vadinama mūsų vokiečių kalba. Dabartinėje Namibijoje susikūrė kita kreolinė kalba – vietinis pidžinas. Vadinamoji mūsų vokiečių kalba (vok. Unserdeutsch) beveik nebevartojama, nes dauguma kalbančiųjų šia kalba emigravo. Papua Naujojoje Gvinėjoje vartojamoje Papua pidžinų kalboje yra apie 150 vokiškos kilmės žodžių. Virtuvės vokiečių kalba (vok. Küchendeutsch) šiuo metu tebešneka apie 15 tūkst. kalbos vartotojų, tiesa, daugiausia tai – vyresni ir pagyvenę žmonės. Jidiš kalba susidarė vidurio vokiečių aukštaičių (X–XIV a.) tarmės pagrindu, šioje kalboje yra apie 10−15% hebrajiškų ir aramėjiškų žodžių. XX a. jidiš kalbėjo apie 11 milijonų žmonių, šiuo metu – apie 3 milijonus. Dažnai laikoma ne kreoline kalba, o vokiečių aukštaičių kalbos tarme.

Trečiojo Reicho koncentracijos stovyklose taip pat susikūrė kreolų kalbų. Jos paprastai susidarė iš paprastų žodžių ir papildomų neverbalinių ženklų. Šioms kalboms apibrėžti 1985 m. Wolfas Oschlies pasiūlė jau koncentracijos stovyklose vartotą terminą koncentracijos stovyklos vokiečių kalba (vok. Lagerszpracha).

Kaip ir kiti pidžinai bei kreolų kalbos, mūsų vokiečių ir virtuvės vokiečių kalbos lingvistiniu požiūriu laikomos atskiromis kalbų sistemomis.

Bendrinė kalba

Pirmasis Martyno Liuterio Biblijos leidinys po Leipcigo disputo

1522 m. Martyno Liuterio Biblijos vertimas labai prisidėjo prie vokiečių aukštaičių tarmės virtimo bendrine kalba. Vėliau, 1617 m., Veimare buvo įkurta į literatūrą susitelkusi vokiečių kalbos norminimo ir propagavimo organizacija Vaisingoji draugija (vok. Die Fruchtbringende Gesellschaft, lot. Societas fructifera). Ją sudarė didikai ir mokslininkai. Ši draugija rūpinosi kalbos grynumu ir nacionalinės bendrinės kalbos kūrimu: Gotfrydas Leibnicas, Johanas Kristofas Gotšedas (Gottsched), Johanas Kristofas Adelungas (Adelung) ir kiti sprendė rašybos ir gramatikos klausimus. Pasaulinio garso vokiečių literatūros klasikų Frydricho Šilerio ir Johano Volfgango Gėtės kūrybos kalba sustiprino norminimo tendencijas. XIX a. antrojoje pusėje − XX a. pradžioje Teodoras Zybsas (Siebs) ir Konradas Dudenas (Duden) galutinai įtvirtino rašybos, sintaksės bei vartotinos leksikos normas. Vėliau būta kai kurių pokyčių, tačiau bendrinės kalbos pamatai jau buvo padėti.

Dvikalbis ženklas Liuksemburge

Šiais laikais bendrinės vokiečių kalbos tarmės skiriamos į Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos vokiečių tarmes. Bendrinės, bet mažiau įtakos turinčios tarmės − tai Belgijos, Pietų Tirolio, Lichtenšteino ir Liuksemburgo. Vokietijoje, Austrijoje, Pietų Tirolyje ir vokiškai kalbančioje Belgijos dalyje bendrinė tų regionų vokiečių kalbos tarmė atlieka visas bendrinės kalbos funkcijas. Šveicarijoje bendrinė Šveicarijos vokiečių kalba paprastai vartojama raštijoje, o gyvai šnekama įvairiomis Šveicarijos vokiečių kalbos tarmėmis. Liuksemburge, šalia bendrinės Liuksemburgo vokiečių kalbos, egzistuoja ir atskira bendrinė tarmė, vadinama liuksemburgiečių kalba, kuri atlieka kai kurias bendrinės kalbos funkcijas..

Standartizuotas žodynas, toks pats visose septyniose vokiškai kalbančiose šalyse, vadinamas „Bendriniu vokiečių kalbos žodynu“ (vok. Gemeindeutsch). Šis neišsamus vokiečių kalbos žodynas nepriklauso kuriai nors vienai tarmei, jis sudaro kiekvienos iš septynių tarmių žodyno pamatą.

Tik Austrijoje vartojami žodžiai vadinami austriacizmais, Šveicarijoje – helvetizmais, (< lot. Helvetia 'Šveicarija') ir tik Vokietijoje – teutonizmais (< lot. Teutones, Teutoni 'tokia germanų gentis').

Bendrinės kalbos gramatika

Duden – vokiečių kalbos rašybos taisyklių rinkinys

Abėcėlė

Vokiečių kalbos abėcėlė − tai vokiečių kalbos rašybai skirtas lotyniškos abėcėlės variantas. Dabartinėje bendrinėje kalboje vartojamos 26 lotyniškos raidės ir trys su umliauto ženklu (Ä, Ö, Ü). Vokietijoje, Austrijoje ir Liuksemburge, kaip ir vokiečių mažumų rytų Belgijoje, Danijos pietuose bei Italijoje (Pietų Tirolije) dar turimas escetas (ß), bet Šveicarijoje ir Lichtenšteine šios raidės atsisakyta.

Kai kurios raidės yra bevardės giminės, su jomis vartojamas artikelis das („das A“, „das B“ ir t. t.).

Vokiečių kalbos raidės

Didžiosios raidės	A	B	C	D	E	F	G	H	I	J	K	L	M	N	O	P	Q	R	S	T	U	V	W	X	Y	Z	Ä	Ö	Ü
Mažosios raidės	a	b	c	d	e	f	g	h	i	j	k	l	m	n	o	p	q	r	s	t	u	v	w	x	y	z	ä	ö	ü	ß

Istoriniuose dokumentuose, užrašant tarmių bei nevokiškus žodžius, vartojamos ir kitos raidės.

Fonetika ir fonologija

Balsiai

Bendrinės vokiečių kalbos balsiai.

Garso įrašas: vokiečių kalba deklamuojamas J. V. Gėtės „Faustas“

Bendrinėje vokiečių kalboje yra 16 balsių ir 3 dvibalsiai. Be įprastinių vokiečių kalbos balsių, svetimos kilmės žodžiuose kartais tariama /ʌ/ (Dublin), /æ/ (Canberra), /ə:/ (New Jersey), /ɔ:/ (Hall), /ɶ:/ (Chef d'ɶuvre). Kai kurie kalbininkai balsį /ə/ laiko nekirčiuotu balsio /ɛ/, o balsį /ɐ/ − nekirčiuoto garsų junginio /ər/ alofonu. Nesutariama ir dėl balsio /ɛː/ fonetinio įteisinimo, nes šis garsas dažnai tariamas kaip /eː/, be to, daugumoje bendrinės kalbos šnektų jis nevartojamas. Panašu, kad šis balsis traukiasi iš kalbos.

Balsiai gali būti trumpieji arba ilgieji (išskyrus dvibalsius):

	A	Ä	E	I	O	Ö	U	Ü
Trumpieji	/a/	/ɛ/	/ɛ/, /ə/	/ɪ/	/ɔ/	/œ/	/ʊ/	/ʏ/
Ilgieji	/aː/	/ɛː/	/eː/	/iː/	/oː/	/øː/	/uː/	/yː/

Nors tariami ilgieji ir trumpieji balsiai, paprastai pagal tarimą jie skirstomi į atviruosius ir uždaruosius: ilgieji /iː, yː, uː, eː, øː, oː/ yra uždarieji, o jų trumposios poros /ɪ, ʏ, ʊ, ɛ, œ, ɔ/ − atvirieji balsiai. Norint išlaikyti atvirųjų ir uždarųjų balsių dubletų sistemą, /a/ kartais laikomas atvirai tariama balsio /aː/ pora. Trumpieji balsiai /i, y, u, e, ø, o/ pasitaiko nekirčiuotuose skolinių skiemenyse, pvz., Psychometrie /psyçomeˈtʁiː/ ('psichometrija'). Paprastai jie laikomi alofonais uždarųjų balsių, kurie nekirčiuotuose skiemenyse nevartojami (nebent įeitų į sudurtinį žodį). Daugumoje bendrinės vokiečių kalbos šnektų prieš balsiu prasidedantį skiemenį ir tarp balsių ar dvibalsių tariamas glotalinis sprogstamasis priebalsis /ʔ/: atsiranda trumpa pauzė, kurios metu sulaikoma oro srovė, ir ankstesnio balsio tarimas nutraukiamas. Po to oro srovė staiga atidaro uždarumą, balso stygų virpėjimo pradžia esti stipri ir aiškiai tariama. Toks tarimo būdas vadinamas naujuoju prataru.

Balsiai

	Priešakinės eilės				Vidurinės eilės		Užpakalinės eilės
	Nesulūpinti		Sulūpinti		Nesulūpinti		Sulūpinti
	Trumpieji	Ilgieji	Trumpieji	Ilgieji	Trumpieji	Ilgieji	Trumpieji	Ilgieji
Aukštutinio pakilimo	ɪ	iː	ʏ	yː			ʊ	uː
Vidurio aukštutinio pakilimo		eː		øː	(ə)			oː
Vidurio žemutinio pakilimo	ɛ	ɛː	œ		(ɐ)		ɔ
Žemutinio pakilimo					a	aː

Vokiečių kalboje vartojami raidžių junginiai dvibalsiams pažymėti. Pabrėžtina, kad kai kurių dvibalsių tarimas (ei, äu, eu) labai skiriasi nuo tarimo raidžių, kuriomis jie žymimi:

Dvibalsiai

Rašyba	ai, ei, ay, ey	au	äu, eu
Tarimas	/aɪ̯/	/aʊ̯/	/ɔʏ̯/

Be to, dviraidžiu junginiu ie paprastai žymimas ilgasis balsis /iː/, o ne dvibalsis. Skiemens gale /r/ dažniausiai subalsinamas. Vis dėlto toks subalsintas /r/ eidamas po balsio dvibalsio nesudaro: Bär [bɛːɐ̯] 'lokys', er [eːɐ̯] 'jis', wir [viːɐ̯] 'mes', Tor [toːɐ̯] 'durys, vartai', kurz [kʊɐ̯ts] 'trumpas', Wörter [vœɐ̯tɐ] 'žodžiai'. Tačiau balsis, dvibalsis + l, m, n gali sudaryti mišriuosius dvigarsius arba trigarsius: Viertel 'ketvirtis', Teil 'dalis'.

Jaustuke pfui [p͡fʊɪ̯] 'fui' tariamas dvibalsis /ʊɪ̯/; angliškas žodis O.K. 'gerai' gali būti ištartas su dvibalsiais /ɔʊ̯/ ir /ɛɪ̯/ − [ɔʊ̯ˈkɛɪ̯]. Svetimuose žodžiuose pasitaiko ir kitokių bendrinei vokiečių kalbai nebūdingų dvibalsių.

Trijų balsių junginiai /aɪ̯ə, aʊ̯ə, ɔʏ̯ə/ bendrinėje vokiečių kalboje niekada nesuliejami į */aə̯, aə̯, ɔə̯/ ar */aː, aː, ɔː/. Kai kada jie vadinami tribalsiais, mat visi trys gali sudaryti vieną skiemenį, pvz, sauer 'sūrus'.

Vartosena

Garsas	Tarimo būdas	Rašyba	Pavyzdys
/a/]	nesulūpintas priešakinės eilės žemutinio pakilimo atviras trumpasis	a	Mann [man]
/a:/	nesulūpintas priešakinės eilės žemutinio pakilimo atviras ilgasis	a, aa, ah	Tat [ta:t]
/ε/	nesulūpintas priešakinės eilės vidurio žemutinio pakilimo atviras trumpasis	e, ä	Held [hεlt]
/ε:/	nesulūpintas priešakinės eilės vidurio žemutinio pakilimo atviras ilgasis	ä, äh	Bär [bε:r]
/ə/	nusilpęs, redukuotas, neaiškios kokybės (šva)	e	leben ['le: bən]
/e:/	nesulūpintas priešakinės eilės vidurio aukštutinio pakilimo uždaras ilgasis	e, ee, eh	legen ['le:gən]
/ɪ/	neįtemptas, nesulūpintas priešakinės eilės aukštutinio pakilimo atviras trumpasis	i	Wind [vɪnt]
/i:/	nesulūpintas priešakinės eilės aukštutinio pakilimo uždaras ilgasis	i, ih, ie, ieh	Wien [vi:n]
/ɔ/	sulūpintas užpakalinės eilės vidurio žemutinio pakilimo atviras trumpasis	o	wollen ['vɔlən]
/o:/	sulūpintas užpakalinės eilės vidurio žemutinio pakilimo uždaras ilgasis	o, oo, oh	Kohl [ko:l]
/œ/	sulūpintas priešakinės eilės vidurio žemutinio pakilimo atviras trumpasis	ö	Löffel ['lœfəl]
/ø:/	sulūpintas priešakinės eilės vidurio aukštutinio pakilimo uždaras ilgasis	ö, öh, oe	Höhle ['hø:lə]
/ʊ/	neįtemptas sulūpintas priešakinės eilės aukštutinio pakilimo atviras trumpasis	u	Hund [hʊnt]
/u:/	sulūpintas užpakalinės eilės aukštutinio pakilimo uždaras ilgasis	u, uh	gut [gu:t]
/ʏ/	neįtemptas sulūpintas priešakinės eilės aukštutinio pakilimo atviras trumpasis	ü, y	fünf [fʏnf]
/y:/	sulūpintas priešakinės eilės aukštutinio pakilimo uždaras ilgasis	ü, üh, y	fühlen ['fy:lən]
/aɪ̯/	dvibalsis	ei, ey, ai, ay	Bayern ['baɪ̯ɐn]
/aʊ̯/	dvibalsis	au	Haus [haʊ̯s]
/ɔʏ̯/	dvibalsis	eu, äu	Leute ['lɔʏ̯tə]

Priebalsiai

Bendrinė vokiečių kalba turi 22 priebalsius ir 3 afrikatas (dažnai garsų junginiai /kv/ ir /ks/ laikomi afrikatomis, tačiau TFA prie afrikatų jie nepriskiriami). Svetimos kilmės žodžiuose kartais tariama /w/ (Waterproof), /θ/ (Commonwealth), /ð/ (Ciudad Trujillo), /ʤ/ (Gin).

Priebalsiai

	Abilūpiniai	Lūpų dantiniai	Alveoliniai	Postalveoliniai	Palataliniai	Gomuriniai	Liežuvėliniai	Glotaliniai
Sprogstamieji	p3  b4		t3  d4			k3  ɡ4
Afrikatos		pf	ts	tʃ  (dʒ)5
Pučiamieji		f  v	s  z	ʃ  (ʒ)5		x1		h
Nosiniai	m		n			ŋ
Aproksimantai			l		j
Virpamieji			r2				(ɐ~ʀ)2

• ¹/x/ turi du alofonus: /x/ po užpakalinių ir /ç/ po priešakinių balsių.
• ²/r/ turi tris alofonus: /r/, /ɐ/ ir /ʀ/. Skiemens pabaigoje alofonas /ɐ/ tariamas daugumoje tarmių.
• ³ Duslieji sprogstamieji priebalsiai /p/, /t/, /k/ aspiruojami, po sprogimo tariami su juos paryškinančiu šnaresiu. Neaspiruojama, jei šie priebalsiai eina prieš šnypščiamuosius ir švilpiamuosius priebalsius.
• ⁴ Žodžio pabaigoje skardieji priebalsiai /b/, /d/, /ɡ/ suduslėja ir tariami kaip /p/, /t/, /k/.
• ⁵/d͡ʒ/ ir /ʒ/ pasitaiko tik svetimos (dažniausiai anglų ir prancūzų) kilmės žodžiuose.
• Kai kirčiuotas skiemuo prasideda balsiu, prieš jį eina /ʔ/. Kadangi /ʔ/ buvimas numanomas tik iš konteksto, jis nėra laikomas garsu.

Vartosena

Garsas	Tarimo būdas	Rašyba	Pavyzdys
/p/	duslusis abilūpinis sprogstamasis	p, pp, b	Pass [pas]
/b/	skardusis abilūpinis sprogstamasis	b, bb	baden ['ba: dən]
/t/	duslusis alveolinis sprogstamasis	t, tt, th, d	satt [zat]
/d/	skardusis alveolinis sprogstamasis	d, dd	dort [dɔrt]
/k/	duslusis liežuvio užpakalinis sprogstamasis	k, ck, ch, g	Kette ['kεtə]
/g/	skardusis liežuvio užpakalinis sprogstamasis	g, gg	Roggen ['rɔgən]
/f/	duslusis lūpinis dantinis pučiamasis	f, ff, v, ph	Feder ['fe: dər]
/v/	skardusis lūpinis dantinis pučiamasis	w, v	Welt [vεlt]
/s/	duslusis alveolinis pučiamasis	s, ss, ß	Fluss [flʊs]
/z/	skardusis alveolinis pučiamasis	s	sagen ['za: gən]
/ʃ/	duslusis postalveolinis pučiamasis	sch, s, ch	schön [ʃø:n]
/ʒ/	skardusis postalveolinis pučiamasis	g, j	Genie [ʒe’ni:]
/j/	skardusis palatalinis aproksimantas	j, y	jung [jʊŋ]
/ç/	duslusis palatalinis pučiamasis	ch, g	König ['kø:nɪç]
/x/	duslusis gomurio užpakalinis pučiamasis	ch	noch [nɔx]
/h/	duslusis ryklės pučiamasis	h	woher [vo’he:ɐ]
/r/	skardusis alveolinis virpamasis pusbalsis	r, rr, rh	Rose ['ro: zə]
/ɐ/	neįtemptas vidurinės eilės žemutinio pakilimo balsis, subalsintas r	r, er	hier [hi:ɐ]
/l/	alveolinis šoninis pusbalsis	l, ll	Liebe ['li: bə]
/m/	abilūpinis nosinis pusbalsis	m, mm	kommen ['kɔmən]
/n/	liežuvio priešakinis nosinis pusbalsis	n, nn	Name ['na: mə]
/ŋ/	gomurio užpakalinis nosinis pusbalsis	ng, n	danken ['daŋkən]
/p͡f/]	duslioji lūpinė dantinė afrikata	pf	Pferd [p͡fe: rt]
/t͡s/	duslioji alveolinė afrikata	z, tz, c, t	Zahn [t͡sa: n]
/t͡ʃ/	duslioji postalveolinė afrikata	tsch, tch	Match [mεt͡ʃ]
/kv/	garsų junginys	qu	Quelle ['kvεlə]
/ks/	garsų junginys	x, chs	sechs [zεks]

Kirčiavimas

Vokiečių kalbos žodžiuose kirtis fiksuotas ir beveik niekada žodyje nekeičia savo vietos. Šakniniuose žodžiuose dažniausiai kirčiuojamas pirmasis skiemuo, žodžiuose su priešdėliais kirčiuojama arba priešdėlyje, arba šaknyje. Tokiu atveju priešdėliai skirtomi į kirčiuojamuosius (un-, ur-, ab-, auf-, aus-, bei-, ein-, mit-, nach-, vor-, zu-) ir nekirčiuojamuosius (be-, ge-, ent-, emp-, er-, miss-, ver-, zer-), dar vadinamus puspriešdėliais ir priešdėliais (kirčio vieta − vienas iš požymių, pagal kurį supriešinamos šios dvi afiksų rūšys). Dauguma vokiškų priesagų nekirčiuojamos, tačiau didelė priesagų grupė gali gauti kirtį (-ist, -ent, -ant, -ee, -eur, -ion, -tät, -ur, -at, -it, -ot, -et). Dūriniai (sudurtiniai žodžiai) turi pagrindinį (paprastai kirčiuojamas pirmasis dėmuo) ir papildomą kirčius. Papildomą kirtį dažniausiai gauna antrasis dūrinio dėmuo (pvz., kaip žodyje Zeít-verschiébung), tačiau esama išimčių (pvz., kaip žodyje Jáhr-húndert), o santrumpose kirčiuojama paskutinė jų raidė (die BRD [be:’ɛr’de:]).

Sakinyje kirčiuojami savarankiški žodžiai, vadinasi, pagalbiniai kirčio negauna. Kirčių, tono pokyčių, šnekėjimo spartumo ir pauzių derinys kuria intonaciją. Pagrindinis visos frazės kirtis vadinamas frazės kirčiu, jam būdingas aukštesnis arba žemesnis tonas: Was "machen Sie?. Prasminis (loginis) kirtis rodo kalbėtojo norą tą žodį pabrėžti: “Er kommt heute – Er "kommt heute.

Kaitybos ir formų struktūra

Vokiečių kalba pagal kaitybos ir darybos sandarą priklauso mišriosioms kalboms, kur derinami fleksiniai ir analitiniai elementai. Fleksija, arba sintezė (kaitymas galūnėmis), ir analitiškumas (pagalbinių žodžių vartojimas) kalbos morfologijoje dominuoja.

• Fleksija

Sintetiniu būdu asmenuojami esamojo (Präsens) ir būtojo laikų (Präteritum) veiksmažodžiai; sintetiniu būdu linksniuojamas pažyminiu einąs būdvardis; sudaiktavardėję būdvardžiai taip pat linksniuojami. Iš esmės visi įvardžiai linksniuojami sintetiškai, tačiau esama supletyvinių (skirtingašaknių) formų, ypač būdingų asmeniniams įvardžiams: ich – meiner – mir; er – ihm; wir – uns. O daiktavardžių kaityba gana savotiška: nelygu kokiai linksniuotei jie priklauso (vokiečių kalboje jų yra keturios), jie linksniuojami arba mišriai, t. y. linksniuojamas ne tik daiktavardis, bet ir artikelis (stiprioji, silpnoji ir mišrioji linksniuotės), arba linksniuojamas tik artikelis, o daiktavardis visuose linksniuose nekinta, atskirų galūnių negauna (moteriškoji linksniuotė). Tiktai kelintiniai skaitvardžiai linksniuojami, jie turi tas pačias galūnes kaip ir būdvardžiai.

• Analitiškumas

Analitiškai vokiečių kalboje sudaroma:

1. keturi iš šešių veiksmažodžio laikų formų − tiek tiesioginės, tiek netiesioginės nuosakų (Perfekt, Plusquamperfekt, Futurum I, Futurum II);
2. visi neveikiamosios rūšies laikai;
3. tariamoji nuosaka (Konditionalis I ir Konditionalis II);
4. artikelis + daiktavardis taip pat yra analitinis darinys, nes prasminis (semantinis) dėmuo čia yra daiktavardis, o artikelis nurodo jo gramatinę kategoriją: giminę, skaičių, linksnį, apibrėžtumą (žymimasis artikelis) ar neapibrėžtumą (nežymimasis artikelis).

• Inkorporavimas

Nors inkorporavimas nėra pagrindinis vokiečių kalbos morfologinis tipas, vis dėlto jis labai dažnas. Inkorporavimo pavyzdžiai:

1. visi dūriniai: Damenschuhabsatz – 'moteriškų batelių kulniukas';
2. prielinksnių ir artikelių suliejimas: im (in + dem), ins (in + das), zum (zu + dem), zur (zu + der), vom (von + dem), am (an + dem), ums (um + das) ir t.t;
3. dalelės zu inkorporavimas tarp priešdėlio ir veiksmažodžio šaknies: Wir haben keine Zeit, unsere Freunde anzurufen.

• Agliutinavimas

Agliutinavimas vokiečių kalboje retokas. Agliutinavimo pavyzdys: der Bär – die Bärin – die Bärinnen (dgs. vard. 'lokės'). Priesaga -in (-inn) žymi tik moteriškąją giminę, o priesaga -en – tik daugiskaitą.

Morfologija

Artikelis

Vokiečių kalbos artikelis – tarnybinis žodis, žymintis daiktavardžio giminę, skaičių ir linksnį. Artikelis gali būti žymimasis (der, die, das, die) ir nežymimasis (ein, eine, ein, nežymimasis artikelis daugiskaitos neturi). Jie gali būti linksniuojami kaip parodomieji (dieser, jener), savybiniai (mein, dein, sein), klausiamieji (welcher? was für ein?) ir kaip nežymimieji (jeder, mancher) įvardžiai, neigiamasis įvardis kein ir daugiskaitiniai įvardžiai (alle, viele, einige, mehrere)

Artikelio linksniavimas

Linksnis	Vyriškoji g.	Moteriškoji g.	Bevardė g.	Daugiskaita
V. (Nominativ)	der (ein)	die (eine)	das (ein)	die
K. (Genitiv)	des (eines)	der (einer)	des (eines)	der
N. (Dativ)	dem (einem)	der (einer)	dem (einem)	den
G. (Akkusativ)	den (einen)	die (eine)	das (ein)	die

Nežymimasis artikelis su daiktavardžiais vartojamas pirmą kartą juos paminint arba jeigu jie prastai žinomi. Žymimasis artikelis pasitelkiamas tuomet, kai dalykas jau žinomas, arba jis vartojamas su pažyminiu (daiktavardžio kilmininku, kelintiniais skaitvardžiais, aukščiausiojo laipsnio (Superlativ) būdvardžiais). Artikelį galima praleisti, jei prieš daiktavardį eina įvardis arba kelintinis skaitvardis, jei daiktavardis – šalies arba miesto pavadinimas (bevardė giminė), abstrakti sąvoka arba ji reiškia nenurodyto kiekio medžiagą.

Daiktavardis

Vokiečių kalbos daiktavardžiai vienaskaitoje turi keturias linksniuotes: vyriškosios ir bevardės giminių stipriąją, vyriškosios giminės silpnąją, moteriškosios giminės daiktavardžių moteriškąją ir kai kurių vyriškosios ir bevardės giminės daiktavardžių mišriąją. Tikriniai daiktavardžiai turi galūnę -s tik kilmininke. Yra keturi linksniai: vardininkas (Nominativ), kilmininkas (Genitiv), naudininkas (Dativ) ir galininkas (Akkusativ). Bevardės giminės vardininkas ir galininkas paprastai sutampa. Vokiečių kalboje labai lengvai daiktavardėja kitos kalbos dalys, itin paplitę dūriniai, jie gali būti įspūdingai ilgi, iš daugybės dėmenų, pvz.: Kinderbuchverlag 'vaikiškų knygų leidykla', Donaudampfschiffahrtsgesellschaft (1. Donau 'Dunojus' + 2. Dampf 'garas' + 3. Schiff 'laivas' + 4. Fahrts 'vykimo, važiavimo' + 5. Gesellschaft 'bendrovė') 'Dunojaus garlaivių laivybos bendrovė' ir kt.

Daiktavardžiai su mažybinėmis, malonybinėmis priesagomis (-chen, -lein) virsta bevardės giminės daiktavardžiais.

Pažymėtina, kad visi vokiečių kalbos daiktavardžiai visada rašomi didžiąja raide.

Daiktavardžių linksniavimas vienaskaitoje

Linksnis	Stiprioji linksniuotė	Silpnoji linksniuotė	Moteriškoji linksniuotė	Mišrioji linksniuotė
V.	der Berg, das Bild	der Mensch	die Frau	der Name
K.	des Berg(e)s, des Bild(e)s	des Menschen	der Frau	des Namens
N.	dem Berg(e), dem Bild(e)	dem Menschen	der Frau	dem Namen
G.	den Berg, das Bild	den Menschen	die Frau	den Namen

Daiktavardžių daugiskaita sudaroma penkiais būdais (1 tipas – su priesaga -e; 2 tipas – su priesaga -(e)n (visada be balsio kaitos); 3 tipas – su priesaga -er (dažnai su balsio kaita); 4 tipas – be priesagos (su balsio kaita ir be jos); 5 tipas – su priesaga -s (pasitelkiama sutrumpintiems bei iš trumpinių sudurtiems žodžiams, taip pat skoliniams; be balsio kaitos). Daugiskaitai sudaryti taikoma balsių kaita, kuomet supriešakėja balsis ar dvibalsis, vadinama umliautu.

Daiktavardžių daugiskaita

Tipas	Skaičius	Vyriškoji g.	Moteriškoji g.	Bevardė g.
I	Vienaskaita – daugiskaita	der Platz — die Plätze	die Stadt — die Städte	das Jahr — die Jahre
II	Vienaskaita – daugiskaita	der Junge — die Jungen	die Uhr — die Uhren	das Bett — die Betten
III	Vienaskaita – daugiskaita	der Mann — die Männer	—	das Bild — die Bilder
IV	Vienaskaita – daugiskaita	der Vogel — die Vögel	die Tochter — die Töchter	das Gebäude — die Gebäude
V	Vienaskaita – daugiskaita	der Park — die Parks	die Mutti — die Muttis	das Hotel — die Hotels

Daugiskaitoje visi daiktavardžiai linksniuojami vienodai. Daugiskaitos naudininke pridedama -n, jeigu žodžio forma tokios galūnės (arba galūnės-s) dar neturi daugiskaitos vardininke.

Daiktavardžių linksniavimas daugiskaitoje

Linksnis	Vyriškoji g.	Moteriškoji g.	Bevardė g.
V.	die Männer	die Frauen	die Kinos
K.	der Männer	der Frauen	der Kinos
N.	den Männern	den Frauen	den Kinos
G.	die Männer	die Frauen	die Kinos

Gana daug svetimos kilmės žodžių daugiskaita gali būti netaisyklinga (sudaroma neįprastai, nereguliariai):

Nereguliari daiktavardžių daugiskaita

	Vienaskaitos vardininkas	Vienaskaitos kilmininkas	Daugiskaitos vardininkas	Reikšmė
-s, -en	das Thema	des Themas	die Themen	tema
-s, Dgs.			die Themata
-, -en	der Kommunismus	des Kommunismus	(die Kommunismen)	komunizmas
-, Dgs.	der Modus	des Modus	die Modi	režimas; nuosaka

Būdvardis

Vokiečių kalboje būdvardžiai linksniuojami tik tada, kai eina daiktavardžio pažyminiu. Yra trys linksniuotės:

• silpnoji – būdvardis eina po žymimojo artikelio arba įvardžių dieser, jener, jeder, welcher; visuose vienaskaitos linksniuose, išskyrus vardininką, turima galūnė -en; moteriškosios ir bevardės giminių giminės galininkas turi galūnę -e, o daugiskaitoje visi linksniai įgyja galūnę -en;
• stiprioji – pagal ją linksniuojama, jei prieš būdvardį nėra pažymimojo žodžio, žymimojo artikelio, išskyrus vyriškosios ir bevardės giminių vienaskaitos kilmininką, kur vartojama silpnoji galūnė -en;
• mišrioji – būdvardis eina po nežymimojo artikelio, savybinių įvardžių arba po neigiamojo įvardžio kein; stipriosios galūnės vardininke ir galininke, silpnosios − kilmininke ir naudininke.

Silpnoji linksniuotė

Linksnis	Vyriškoji g.	Moteriškoji g.	Bevardė g.	Daugiskaita
V.	der gute Mann	die gute Frau	das gute Kind	die guten Leute
K.	des guten Mannes	der guten Frau	des guten Kindes	der guten Leute
N.	dem guten Mann(e)	der guten Frau	dem guten Kind(e)	den guten Leuten
G.	den guten Mann	die gute Frau	das gute Kind	die guten Leute

Stiprioji linksniuotė

Linksnis	Vyriškoji g.	Moteriškoji g.	Bevardė g.	Daugiskaita
V.	süßer Wein	warme Milch	frisches Gemüse	gute Bücher
K.	süßen Weines	warmer Milch	frischen Gemüses	guter Bücher
N.	süßem Wein(e)	warmer Milch	frischem Gemüse	guten Büchern
G.	süßen Wein	warme Milch	frisches Gemüse	gute Bücher

Mišrioji linksniuotė

Linksnis	Vyriškoji g.	Moteriškoji g.	Bevardė g.
V.	ein großer Platz	eine große Stadt	ein großes Land
K.	eines großen Platzes	einer großen Stadt	eines großen Landes
N.	einem großen Platz(e)	einer großen Stadt	einem großen Land(e)
G.	einen großen Platz	eine große Stadt	ein großes Land

Vokiečių kalbos būdvardžiai (ir prieveiksmiai) gali būti trijų lyginimo laipsnių.:

1. nelyginamojo (Positiv) – paprastas būdvardis arba prieveiksmis;
2. aukštesniojo (Komparativ) – prie būdvardžio arba prieveiksmio pridedama priesaga -er, šaknies balsiai a, o arba u gali pakisti, gauti umliautą;
3. aukščiausiojo (Superlativ) – sudaroma su priesaga -(e)st ir paprastai gali būti keleto formų:

• nelinksniuojamosios formos su dalelyte am ir nekaitoma priesaga -(e)sten, kai eina aplinkybe arba tarinio dalimi: am schönsten;
• linksniuojamosios formos, kai su žymimuoju artikeliu prieš daiktavardį eina pažyminiu der/die/das -(e)ste: der/die/das interessanteste, … ir
• ypatingosios kai kurių būdvardžių ir prieveiksmių su priesaga -(e)ns formos: möglichst, schleunigst, ….

Kai kurių būdvardžių ir prieveiksmių laipsniavimas − išskirtinis: hoch – höher – höchste, gut – besser – beste ir kt.

Įvardis

Prireikus vokiečių kalbos įvardis pakeičia daiktavardį. Tokie yra asmeniniai (ich 'aš', du 'tu', er 'jis', sie 'ji', es 'tatai; jis, ji', wir 'mes', ihr 'jūs', sie 'jie', Sie 'Jūs'), klausiamieji (wer? 'kas? (su gyva)', was? 'kas? (su negyva)'), nežymimieji (man '-ma (pvz., yra sakoma)', etwas 'kažkas', jemand 'kažkuris, kažkoks', alle 'visas', alles 'visi', viele 'daug, daugybė', einige 'kai kas') ir žymimieji įvardžiai (nichts 'niekas', niemand 'nė vienas'), taip pat neasmeninis įvardis es 'tai' ir įvardiniai prieveiksmiai. Klausiamieji ir asmeniniai įvardžiai turi tris linksnius, nes vietoj jų kilmininko vartojami savybiniai įvardžiai.

Asmeninių įvardžių linksniavimas

Linksnis	Klausiamieji įvardžiai	1 asmuo, vns.	2 asmuo, vns.	3 asmuo, vns.	1 asmuo, dgs.	2 asmuo, dgs.	3 asmuo, dgs.	Mandagumo forma
V.	wer? was?	ich	du	er, sie, es	wir	ihr	sie	Sie
N.	wem?	mir	dir	ihm, ihr, ihm	uns	euch	ihnen	Ihnen
G.	wen? was?	mich	dich	ihn, sie, es	uns	euch	sie	Sie

Savybiniai įvardžiai atsako į klausimą wessen? 'kieno?'. Jie atitinka asmeninių įvardžių kilmininko formas, atmetus visų vienaskaitos ir daukislaitos 3 asmens kilmininko galūnę -er: mein, dein, sein, ihr, sein, unser, euer, ihr, Ihr. Kiekvienas savybinis įvardis derinamas su juo susijusio daiktavardžio gimine, skaičiumi ir linksniu (kaip liet. 'manas kambarys, mana knyga, manam kambariui, manai knygai' ir t. t.) Vienaskaitoje linksniuojama kaip nežymimasis artikelis, o daugiskaitoje − kaip žymimasis.

Savybinių įvardžių linksniavimas

Linksnis	Vyriškoji g.	Moteriškoji g.	Bevardė g.	Daugiskaita
V.	mein	meine	mein	meine
K.	meines	meiner	meines	meiner
N.	meinem	meiner	meinem	meinen
G.	meinen	meine	mein	meine

Nežymimasis asmeninis įvardis man vartojamas asmenį tik numanant, o į lietuvių kalbą jis neverčiamas, vertime keičiama beasmeniais ir neveikiamosios rūšies bevardės giminės sakiniais, pvz., man sagt 'sakoma'. Labai dažnai įvardis man vartojamas su modaliniais veiksmažodžiais (man kann 'galima', man darf 'leidžiama, galima' ir kt.) Neasmeninis įvardis es beasmeniuose sakiniuose vartojamas kaip veiksnys (Es regnet 'Lyja' . Es ist Sonntag 'Sekmadienis'. Wie geht es Ihnen? 'Kaip Jums sekasi?' Es ist etwas passiert? 'Ar kas nors atsitiko?'). Įvardiniai prieveiksmiai vartojami negyviems daiktams nurodyti. Jie gali būti parodomieji (sudaromi iš parodomojo prieveiksmio da ir tam tikro prielinksnio: dabei, dafür, damit, darüber, dazu ir kt.) ir klausiamieji (klausiamasis prieveiksmis wo ir prielinksnis: wobei, wofür, womit, worüber, wozu). Kalbant apie gyvuosius dalykus, klausiamieji sakiniai sudaromi kitaip, pasitelkiami prielinksnio ir klausiamojo įvardžio wer, kuris turi atitinkamą linksnį, junginiai (Um wen geht es? 'Apie kokį žmogų šnekama?').

Skaitvardis

Vokiečių kalbos skaitvardžiai

Vokiečių kalbos skaitvardžiai skirstomi į kiekinius (eins, zwei, drei, vier, fünf, sechs ir t. t.) ir kelintinius (erste, zweite, dritte, vierte, fünfte, sechste…). Sudaiktavardėję, neretai galintys eiti veiksniu skaitvardžiai ne visada priskiriami skaitvardžių klasei.

Kiekiniai skaitvardžiai atsako į klausimą kiek? Jie būna vientisiniai (1–12, 100, 1000), sudurtiniai (13–19; sudaromi iš vienetus reiškiančių skaitvardžių ir zehn '10') ir išvestiniai. Kiekiniai skaitvardžiai nuo 20 iki 99 rašomi vieno žodžio junginiu, kuris susideda iš vieneto, jungtuko und 'ir' bei dešimties pavadinimo (pvz., 35 – fünfunddreißig = fünf 'penki' + und 'ir' + dreißig 'trisdšimt'). Šimtų ir tūkstančių pavadinimai sudaromi viename žodyje sujungiant tūkstančių, po to šimtų skaičių, tada kaip sudedamoji dalis nurodomos dešimtys arba vienetai. Milijonas ir didesni skaičiai rašomi atskirai, jų skaičius nurodomas prieš skaitvardinį žodžių junginį (pvz., 1 364 819 – eine Million dreihundertvierundsechzigtausendachthundertneunzehn = eine Million 'vienas milijonas' drei 'trys' + hundert 'šimtas' + vier 'keturi' + und 'ir' + sechzig 'šešiasdešimt' + tausend 'tūkstantis' + acht 'aštuoni' + hundert 'šimtas' + neunzehn 'devyniolika).

Kelintiniai skaitvardžiai atsako į klausimus kelintas? kelintà? keliñta? (bev. g.) ir skirstomi į šias grupes:

• išimtys: der/die/das erste (1.), dritte (3.), sieb(en)te (7.), achte (8.);
• likusieji skaitvardžiai iki 19 (prie šių skaitvardžių pridedama priesaga -t- ir galūnė, pvz., der/die/das fünfte (5.)) ir
• nuo 20 ir didesni (prie jų jungiama priesaga -st- ir galūnė; der/die/das einundzwanzigste (21.)).

Trupmenos sudaromos prie kiekinio skaitvardžio pridedant priesagą -tel (1/4 – Viertel, 3/5 – drei Fünftel). Dešimtainės trupmenos skaitomos įvardijant ir kablelį (0,348 – Null Komma dreihundertachtundvierzig 'nulis kablelis trys šimtai keturiasdešimt aštuoni').

Veiksmažodis

Vokiečių kalbos veiksmažodžio laikų pakopos

Vokiečių kalbos veiksmažodis turi penkias pagrindines kategorijas: asmenį (pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį), skaičių (vienaskaitą ir daugiskaitą), laiką (esamąjį, būtąjį ir būsimąjį), rūšį (veikiamąją ir neveikiamąją) ir nuosaką (tiesioginę, liepiamąją ir tariamąją). Yra ne tik asmenuojamųjų formų, bet ir neasmenuojamųjų: Infinitiv I (I bendratis), Infinitiv II (II bendratis), Partizip I (I dalyvis) ir Partizip II (II dalyvis). Pagal darybą skiriami silpnieji, stiprieji ir netaisyklingieji veiksmažodžiai. Pagal valdymą veiksmažodžiai skirstomi į galininkinius (tranzityvinius), reikalaujančius galininko linksnio, ir negalininkinius (intranzityvinius), kuriems papildinys nebūtinas. Veiksmažodžiai gali būti sangrąžiniai (reiškia į veiksmo atlikėją nukreiptą veiksmą) ir modaliniai (veiksmažodžiai dürfen, können, mögen, müssen, sollen, wollen ir lassen, nors šis dažnai prie modalinių nepriskiriamas).

Vokiečių kalboje yra šeši laikai:

• Präsens – vientisinis esamasis laikas, sudaromas iš bendraties šaknies ir asmenų galūnių, pvz: Ich schreibe einen Brief.
• Präteritum (Imperfekt) – vientisinis būtasis laikas vien iš pagrindinio veiksmažodžio. Sudaromas iš antrosios (preterito) veiksmažodžio formos šaknies ir asmenų galūnių, pvz.: Ich machte schon die Tür auf. Šio laiko veiksmažodžių asmenų galūnės panašios į Präsens (esamojo laiko), išskyrus vienaskaitos pirmąjį ir trečiąjį asmenis.
• Perfekt – sudėtinis esamasis atliktinis laikas. Sudarytas iš pagrindinio veiksmažodžio, o jis reiškiamas Partizip II (II dalyviu), ir pagalbinių veiksmažodžių haben 'turėti' arba sein 'būti' esamojo laiko (Präsens), pvz.: Ich habe die Geschichte erzählt; Ich bin zu schnell gefahren. Pagalbiniai veiksmažodžiai asmenuojami, o katrą iš šiųdviejų rinktis lemia pagrindinio veiksmažodžio leksinė reikšmė.
• Plusquamperfekt – sudėtinis būtasis atliktinis laikas, sudarytas iš pagrindinio veiksmažodžio, reiškiamo Partizip II (II dalyviu), ir iš pagalbinių asmenuojamų veiksmažodžių haben arba sein vientisinio būtojo laiko (Präteritum), pvz.: Er hatte den Regenschirm nicht genommen.
• Futur I – sudėtinis būsimasis laikas, sudarytas iš pagrindinio veiksmažodžio, reiškiamo Infinitiv I (I bendratimi), ir iš pagalbinio asmenuojamo veiksmažodžio werden 'tapti', pvz.: Ich werde um jeden Preis kommen.
• Futur II – sudėtinis būsimasis laikas, sudarytas iš Infinitiv II (II bendratimi) reiškiamo pagrindinio žodžio ir asmenuojamo pagalbinio veiksmažodžio werden, pvz.: Morgen um neun Uhr abend werde ich gekommen sein.

Tiesioginės nuosakos veikiamosios rūšies veiksmažodžių asmenavimas

Präsens Aktiv	Präteritum Aktiv	Perfekt Aktiv	Plusquamperfekt Aktiv	Futur I Aktiv
ich mache	ich machte	ich habe gemacht	ich hatte gemacht	ich werde machen
du machst	du machtest	du hast gemacht	du hattest gemacht	du wirst machen
er (sie, es) macht	er (sie, es) machte	er (sie, es) hat gemacht	er (sie, es) hatte gemacht	er (sie, es) wird machen
wir machen	wir machten	wir haben gemacht	wir hatten gemacht	wir werden machen
ihr macht	ihr machtet	ihr habt gemacht	ihr hattet gemacht	ihr werdet machen
sie (Sie) machen	sie (Sie) machten	sie (Sie) haben gemacht	sie (Sie) hatten gemacht	sie (Sie) werden machen

Rūšis priklauso nuo veiksnio pobūdžio. Jis gali būti tiesiogiai veikiantis, aktyvus (Aktiv – veiksmas kyla iš veikėjo, kuris reiškiamas veiksniu; pvz., kaip liet. 'Draugas stato namą') arba veikiantis netiesiogiai, pasyvus (Passiv – veiksmas nukreiptas į save; kaip liet. 'Namas yra statomas draugo'). Neveikiamosios rūšies veiksmažodžiai turi tuos pačius laikus kaip ir veikiamosios rūšies. Sudaroma pagal tą pačią schemą. Präsens Passiv (esamasis neveikiamosios rūšies laikas) sudaromas su pagalbiniu veiksmažodžiu werden, asmenuojamu Präsens (vientisiniame esamajame laike) ir su pagrindiniu veiksmažodžiu, reiškiamu Partizip II (II dalyviu). Präteritum Passiv – werden Präteritum laike (vientisiniame būtajame) ir Partizip II (II dalyviu). Perfekt ir Plusquamperfekt Passiv – werden atitinkamuose laikuose (ypatingoji forma − worden) ir Partizip II. Futur Passiv – werden Futur laike (būsimajame) ir Partizip II.

Tiesioginės nuosakos neveikiamosios rūšies veiksmažodžių asmenavimas

Präsens Passiv	Präteritum Passiv	Perfekt Passiv	Plusquamperfekt Passiv	Futur I Passiv
ich werde gefragt	ich wurde gefragt	ich bin gefragt worden	ich war gefragt worden	ich werde gefragt werden
du wirst gefragt	du wurdest gefragt	du bist gefragt worden	du warst gefragt worden	du wirst gefragt werden
er (sie, es) wird gefragt	er (sie, es) wurde gefragt	er (sie, es) ist gefragt worden	er (sie, es) war gefragt worden	er (sie, es) wird gefragt werden
wir werden gefragt	wir wurden gefragt	wir sind gefragt worden	wir waren gefragt worden	wir werden gefragt werden
ihr werdet gefragt	ihr wurdet gefragt	ihr seid gefragt worden	ihr wart gefragt worden	ihr werdet gefragt werden
sie (Sie) werden gefragt	sie (Sie) wurden gefragt	sie (Sie) sind gefragt worden	sie (Sie) waren gefragt worden	sie (Sie) werden gefragt werden

Statyvas (būsenos neveikiamoji rūšis arba trumpoji neveikiamoji rūšis) reiškia ne veiksmą, o jo rezultatą. Jis sudaromas su pagalbinio veiksmažodžio sein atitinkamu laiku ir galininkinio veiksmažodžio, kuris čia pagrindinis, antruoju dalyviu.

Tariamoji nuosaka (Konjunktiv – reiškia norimą arba galimą veiksmą) turi tuos pačius laikus, kaip ir tiesioginė nuosaka (Indikativ)..Präsens Konjunktiv (vientisinis esamasis tariamosios nuosakos laikas) sudaromas su bendraties šaknimi, priesaga -e ir asmens galūne, tačiau šaknies balsis lieka nepakitęs. Vienaskaitos 1 ir 3 asmenyse priesaga ir asmenų galūnės suliejamos, todėl priebalsis nesikartoja. Silpnųjų veiksmažodžių Präteritum Konjunktiv (vientisinis būtasis tariamosios nuosakos laikas) sutampa su tiesioginės nuosakos būtuoju vientisiniu laiku, o stipriųjų veiksmažodžių šis tariamosios nuosakos laikas sudaromas su jų būtojo vientisinio laiko šaknimi, pridėjus priesagą -e ir asmenų galūnes. Šaknų balsiai a, o, u gauna umliautą. Nemaža veiksmažodžių, sudarant vientisinį būtąjį tariamosios nuosakos laiką, nepaklūsta bendrosioms taisyklėms: tai − netaisyklingieji veiksmažodžiai sein (wäre), tun (täte), gehen (ginge), stehen (stände); netaisyklingieji haben (hätte), werden (würde), bringen (brächte); vientisinių esamojo-būtojojo laikų veiksmažodžiai (išskyrus sollen ir wollen): dürfte, könnte, möchte, müsste, wüsste. Perfekt Konjunktiv (sudėtinis būtasis tariamosios nuosakos laikas) sudaromas su pagalbinių veiksmažodžių haben arba sein vientisiniu esamuoju tariamosios nuosakos laiku (Präsens Konjunktiv) ir pagrindinio veiksmažodžio II dalyviu (Partizip II). Plusquamperfekt Konjunktiv (sudėtinis būtasis tariamosios nuosakos laikas, reiškiantis anksčiau už Perfekt Konjunktiv vykusį veiksmą) sudaromas su tais pačiais veiksmažodžiais, tik Präteritum Konjunktiv (vientisiniame būtajame tariamosios nuosakos) laike ir su pagrindinio veiksmažodžio Partizip II (II dalyviu). Futurum I (I būsimojo l.) ir Futurum II (II būsimojo laiko) tariamoji nuosaka sudaroma su pagalbiniu veiksmažodžiu werden, asmenuojamu Präsens Konjunktiv laike, ir atitinkamai su pagrindinio veiksmažodžio Infinitiv I (I bendratimi) ir Infinitiv II (II bendratimi). Be šių tariamosios nuosakos formų, yra dar dvi − tai Konditionalis I (I kondicionalis) ir Konditionalis II (II kondicionalis), kur vartojamas pagalbinio veiksmažodžio werden tariamosios nuosakos vientisinis būtasis laikas (Präteritum Konjunktiv) ir pagrindinio veiksmažodžio Infinitiv I ir Infinitiv II.

Liepiamoji nuosaka (Imperativ) turi keturias formas: Vienaskaitos 2 asmens (arbeite, nimm), daugiskaitos 1 asmens (arbeiten wir/wollen wir arbeiten, nehmen wir/wollen wir nehmen), daugiskaitos 2 asmens (arbeitet, nehmt) ir mandagiojo kreipimosi (arbeiten Sie, nehmen Sie). Taip pat liepimas gali būti reiškiamas bendratimi (Nicht aus dem Fenster lehnen!) arba antruoju dalyviu (Hiergeblieben!). Vokiečių kalboje raginimas, skatinimas gali būti reiškiamas tam tikrais dariniais su bendratimi (pvz., haben/sein + zu + Infinitiv, modalinis veiksmažodis + Infinitiv).

Bendratis (Infinitiv) ir dalyvis (Partizip) pasitelkiami įvairioms gramatinėms konstrukcijoms ir laikų formoms sudaryti.

Su bendratimi sudaromos neasmenuojamosios gramatinės grupės ir konstrukcijoss taikant prielinksnį zu (pvz., neasmenuojamieji dariniai um zu, ohne zu, (an)statt zu; konstrukcijos haben/sein + zu + bendratis) ir be šio prielinksnio (su modaliniais, slinkties ir kitais išimtiniais veiksmažodžiais). Sintaksėje bendratis atlieka įvairią paskirtį: gali eiti veiksniu (Es ist eine Vergnügen, zu reiten), tariniu (Vielleicht haben Sie die Absicht, auch unsere Vororte mit ihren schönen Palästen und Parks zu besuchen), papildiniu (Marion war von Herzen froh (darüber), in diesem schrecklichen halbzerstörten Haus nicht allein zu sein) ir sudaryti aplinkybes (Er fährt nach Vilnius, um seine Eltern zu besuchen).

Vokiečių kalboje yra dviejų rūšių dalyviai: Partizip I (I dalyvis; veiksmažodžių esamojo laiko šaknis su priesaga -(e)nd) ir Partizip II (II dalyvis; veiksmažodžio šaknis, priešdėlis ge- ir priesaga -(e)t (su silpnaisiais veiksmažodžiais) arba -en (su stipriaisiais)). Pirmasis dalyvis dažnai eina daiktavardžio pažyminiu (Das zu lesende Buch 'viena iš skaitomiausiųjų knygų; populiari knyga') ir aplinkybėmis (Aus dem Kino zurückgehend, besprachen die Leute den Film 'Eidami iš kino teatro žmonės aptarinėjo filmą'). Antrasis dalyvis vartojamas Perfekt ir Plusquamperfekt laikams sudaryti (Mein Freund hat das Institut absolviert 'Mano draugas yra baigęs universitetą'), taip pat visuose neveikiamosios rūšies laikuose (Der Text wird/wurde nacherzählt, nachdem er zweimal vorgelesen worden ist/worden war 'Tekstas yra/ buvo perpasakotas, po to jis yra/ buvo du kartus perskaitytas') ir kaip dalyvinis daiktavardžio pažyminys (Die von mir gekaufte Zeitung liegt auf dem Tisch 'Mano nupirktas laikraštis guli ant stalo').

Prielinksnis

Vokiečių kalboje prielinksniai vartojami prieš daiktavardžius ir asmeninius įvardžius ir šitaip lemia jų linksnį, tad išskiriamos trys prielinksnių grupės: valdančios naudininką (mit, aus, nach, zu, bei, von, außer, seit, gegenüber, entgegen), galininką (für, gegen, durch, ohne, um, bis, entlang) arba kilmininką (während, trotz, wegen, (an)statt, unweit).

Dvejopas linksnių valdymas būdingas prielinksniams in, an, auf, vor, hinter, über, unter, neben, zwischen, jie gali būti vartojami su naudininku ir su galininku. Šiuo atveju atsižvelgtina į tarinio reikšmę sakinyje, pavyzdžiui: Sie hängt ein Bild über die Couch (gal.) – Das Bild hängt über der Couch (naud.). Čia linksnio pasirinkimą lemia tai, kokį su šiais prielinksniais galima iškelti klausimą – wohin? 'kurlink?' (kryptis – gal.) ar wo? 'kame?' (vieta – naud.)

Sintaksė

Vokiečių kalbos sintaksės raida truko nuo pat kalbos gyvavimo pradžios, tačiau sintaksė galutinai buvo sunorminta tik XIX–XX amžiuose. Viduramžių ir naujųjų laikų skyryboje nebuvo daugybės skiriamųjų ženklų, todėl sakiniai būdavo vientisiniai, bet, ėmus rašyti kablelį, ankstyvuoju naujosios vokiečių aukštaičių kalbos laikotarpiu įvyko reikšmingas sakinio plėtotės lūžis, nulėmęs dabartinę jo sandarą.

Vokiečių kalbos sakiniai gali būti vientisiniai ir sudėtiniai. Vientisiniai sakiniai paprastai sudaromi iš dviejų žodžių – veiksnio ir tarinio (neišplėstinis sakinys), tačiau gali būti įtrauktos ir antrinės sakinio dalys (išplėstinis sakinys). Sudėtiniai sakiniai sudaryti iš dviejų arba daugiau vientisinių sakinių, tad jie gali būti sujungiamieji (bejungtukiai ir jungtukiniai), formuojami iš dviejų savarankiškų sakinių, ir prijungiamieji, susidedantys iš pagrindinio ir vieno ar keleto šalutinių sakinių.

Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai jungiami sujungiamaisiais jungtukais und, aber, oder, denn, deshalb, darum, doch, dann, so, also, taip pat sudedamaisiais jungtukais bald… bald, nicht nur… sondern auch, sowohl… als auch, entweder… oder. Šalutinis sakinys sudėtiniame prijungiamajame sakinyje jungiamas prijungiamaisiais jungtukais (dass, wenn, als, weil), santykiniais įvardžiais (der, die, das, die), klausiamaisiais įvardžiais (wer, was, welcher), prieveiksmiais (wo, wann), klausiamaisiais įvardiniais prieveiksmiais (woran, wovon, worüber) ir kt. Jų pasirinkimą lemia šalutinio sakinio rūšis. Šie sakiniai būna: papildinio, pažyminio, aplinkybių (vietos, laiko, būdo, sąlygos, nuolaidos, priežasties, tikslo) ir prijungiamieji.

Žodžių tvarka sakinyje tiesiogiai priklauso nuo jo pobūdžio. Tiesioginiame vientisiniame sakinyje žodžių tvarka gali būti įprastinė arba sukeistoji. Pirmuoju atveju visos sakinio dalys griežtai sudėliotos į savo vietas: pirma veiksnys, po jo − tarinys ir antrinės sakinio dalys. Pavyzdys: Der Lehrer kommt bald. Antruoju atveju žodžiai sukeičiami: Bald kommt der Lehrer. Sudėtinio arba suvestinio tarinio kaitomoji dalis yra savo vietoje, o nekaitomoji nukeliama į pabaigą: Ich stimme zu.

Klausiamuosiuose sakiniuose be klausiamojo žodžio tarinys iškeliamas į sakinio pradžią: Hat er das gemacht? Klausiamuosiuose sakiniuose su klausiamuoju žodžiu (wer? was? wann? wo? wohin? woher? wie? warum? wozu? ir kt.) pirmiausia eina klausiamasis žodis, o tarinys − po jo: Was hat er gemacht?

Neigiamuosiuose sakiniuose dažniausiai pasitelkiama neigiamoji dalelė nicht, kuri paprastai eina prieš neigiamąjį žodį: Nicht alle verstehen das. Bet jeigu norima nuneigti tarinį, neigiamoji dalelė nukeliama į sakinio pabaigą prieš nekaitomąją sakinio dalį: Das weiß ich nicht. Jeigu nuneigiamas daiktavardis, prieš jį vartojamas neigiamasis įvardis kein, atstojantis nežymimąjį artikelį ir su daiktavardžiu derinamas gimine, skaičiumi ir linksniu: Ich habe keine Zeit. Dvigubas neiginys vokiečių kalboje negalimas, t. y. dariniai „nieko/niekada ne…” verčiami tik vienu neiginiu (šiuo atveju nichts arba niemand).

Žodžių daryba

Vokiečių kalba pasižymi ypač lanksčia žodžių daryba. Gausybė tiek vokiškų, tiek skolintų žodžio elementų leidžia sudaryti įvairiausius žodžius. 1999 metais Vokietijos Meklenburgo–Pomeranijos žemės parlamentas svarstė įstatymą, kuris vadinasi „Rinderkennzeichnungs- und Rindfleischetikettierungsüberwachungsaufgabenübertragungsgesetz” („Jautienos žymėjimo kontrolės pareigų perdavimo įstatymas”). Šis pavadinimas oficialiai pripažintas visų ilgiausiuoju vokiečių kalbos žodžiu (63 raidės, 7 dėmenys). Internete nurodomas žodis iš 79 raidžių – „Donaudampfschiffahrtselektrizitätenhauptbetriebswerkbauunterbeamtengesellschaft” („Statybų priežiūros tarnybos jaunesniosios darbuotojų grandies bendrija prie vyriausiosios Dunojaus laivybos elektros paslaugų teikimo valdybos”).Šiame žodyje pagal naująsias rašybos taisykles pridedama dar viena raidė (…schifffahrt…). Panašių sudurtinių žodžių vokiečių kalboje labai daug.

Kalbos sistemoje vokiečių kalbos žodžių darybos vieta vis dar iki galo nenustatyta. Paprastai ji nagrinėjama kaip leksikologijos arba gramatikos dalis, bet kadangi ji susijusi ir su gramatika, ir su leksika, žodžių daryba turi tik jai būdingų ypatybių. Žodžių daryba gali būti nagrinėjama tiek diachroniniu (skirtingų laikotarpių), tiek sinchroniniu (to paties laikotarpio) atžvilgiais − tai svarbu, norint suprasti žodžio darybos istorinę raidą, tiksliai nustatyti darybos procesus ir dabartinę žodžio sandarą. Su sinchroniniais ir diachroniniais tyrimais glaudžiai susiję procesiniai ir statistiniai aspektai (darybos tendencijos ir esamoji padėtis).

Mažiausioji žodžio dalis vadinama morfema, o jos savo ruožtu gali būti gramatinės ir leksinės. Žodžio darybą galima nagrinėti morfemomis (skaidyti į smulkiausius reikšminius vienetus: be-auf-trag-en) ir tiesiogiai žodį sudarančiomis jo sudėtinėmis dalimis (Erfrischung → erfrischen + -ung → er- + frisch). Vokiečių kalboje pagal darybą žodžiai skirstomi į paprastuosius ir dūrinių (sudurtinius) vedinius. Žodžių modeliai klasifikuojami pagal jų darybą, kur skiriami aštuoni lygiai: šakninis modelis, žodžių darybos modelis be afiksų, priešdėlinis modelis, priesaginis modelis, priešdėlinis ir priesaginis modeliai, šakninis modelis su puspriešdėliais bei puspriesagėmis ir apibrėžiamojo dūrinio modelis (pirmasis dūrinio dėmuo apibrėžia, aiškina, tikslina arba sukonkretina antrąjį dūrinio dėmenį).

Modelis	Aprašas
Šakninis	Šakniniai žodžiai neskaidomi į morfemas, jie nemotyvuoti. Paprastai vokieičų kalbos šakniniai žodžiai sudaryti iš vieno ar dviejų skiemenų (Tisch, klug, Abend), tačiau pasitaiko ir triskiemenių (Ameise); šakniniai skoliniai gali turėti daugiau kaip du skiemenis. Prie šakninių žodžių priskiriami ir ištiktukai (paff, piep, miau) bei santrumpos.
Be afiksų (implikacinis)	Viena kalbos dalis virsta kita kalbos dalimi, tos pačios šaknies reikšmė priklauso nuo vartosenos (grünen (vksm.), grün (bdv.), Grün (dkt.)). Darybinio afikso nėra, nes kaip žodžio darybos priemonė taikoma vidinė fleksija, t. y. šaknies balsio kaita (binden — Band, krank — kränken).
Priešdėlinis	Darybinė morfema eina prieš šaknį, kuri yra žodžio pamatas (entlaufen, missgelaunt, Unruhe). Priešdėlis suteikia žodžiui tam tikrą kategorijos požymį (pvz., priešdėlis be- veiksmažodžiams besetzen 'užimti', besticken 'išsiuvinėti' suteikia pilnumo, pripildymo reikšmę).
Priesaginis	Darybinė morfema eina po šaknies, kuri yra žodžio pamatas (Schönheit, nächtlich). Priesaga tampa tam tikru platesnės semantinės kategorijos leksiniu vienetu. Pavyzdžiui, moteriškosios giminės daiktavardžių priesaga -ung reiškia vyksmą, atskirus veiksmus, veiklą (Abdankung, Beaufsichtigung), reiškinius (Lösung), technikos įrenginius (Abdichtung), negyvuosius daiktus, kartais − visumą (Besegelung, Kleidung).
Priešdėlinis−priesaginis	Žodžio pamatą sudarantis žodis turi ir priešdėlį, ir priesagą (Gefrage, befrackt).
Su puspriešdėliais	Dauguma puspriešdėlių atitinka prielinksnius (ab-, an-, mit-, vor-, zu-). Dažniausiai puspriešdėliai yra atskiriamieji, bet esama ir išimčių (über-, um-); puspriešdėliai grupuojami į semantines kategorijas (sustiprinamieji – hoch-, allzu-, blitz-; neigiamos reikšmės — teufels-, sau-).
Šaknų su puspriesagėmis	Nuo priesagų skiriasi savo semantinių kategorijų ribotumu (turėjimas, gausa — -voll, -reich; kryptis – -weg, -seits; galėjimas, vertingumas – -fertig, -fächig).
Dūrinių	Gali būti apibrėžiamieji ir neapibrėžiamieji. Pirmuoju atveju − tai dviejų šaknų junginys (Freiheitsliebe, Braunkohle), antruoju − „liepiamieji žodžiai” (Vergissmeinnicht „nepamiršk manęs”, t. y. 'neužmirštuolė'), prijungiamieji dūriniai (Freundfeind) ir kai kurios kitos sudurtinių žodžių rūšys.

Žodynas

Vokiečių kalba XXI amžiuje. Mišinys iš vokiečių, anglų ir prancūzų kalbų. Iškaba prekybos centre.

Saviems vokiečių kalbos žodžiams priklauso iš germanų prokalbės paveldėti žodžiai, mat vokiečių kalba susidarė iš įvairių germanų tarmių. Savi žodžiai sudaro žodyno daugumą, germanų prokalbė juos paveldėjo iš indoeuropiečių prokalbės, pavyzdžiui: įvardžiai ich (germanų prok. *ek), du (*þū), mein (*mīnaz) ir kt.; skaitvardžiai ein (germanų prok. *ainaz), zwei (*twai), hundert (*hundaradą) ir kt.; daiktavardžiai Vieh (germanų prok. *fehu), Haus (*hūsą), Feuer (*fōr) ir kt; veiksmažodžiai gehen (germanų prok. *gāną), stehen (*stāną), sehen (*sehwaną) ir kt.

Dauguma vokiečių kalbos skolinių gauta iš kitų indoeuropiečių kalbų, nes su jomis būta glaudžiausių kultūrinių, politinių ir ekonominių ryšių. Neretai skoliniai iš dalies išsaugo savo pirminį tarimą ir rašybą. Tačiau yra (gautų per tarpininkus) skolinių ir iš neindoeuropiečių: tiurkų, finougrų, malajų-polineziečių, Afrikos ir kitų kalbų.

Viduramžiais ir iki jų vokiečių kalbai didžiausią įtaką darė lotynų kalba. Iš lotynų kalbos kilę daug kasdienių bei architektūros ir religijos sričių žodžių (pvz., dominieren 'dominuoti', Fenster 'langas', Keller 'rūsys', Kloster 'vienuolynas'). Iš graikų kalbos pasiskolinta nemaža religijos, mokslo ir filosofijos terminų: Demokratie, Krypta, Philosophie, Physik ir kt. Iš šios kalbos skolinių buvo sudaryta vedinių, pvz., Arzt, Mediziner 'gydytojas' ir šnekamojoje kalboje vartojamas Doktor („daktaras”), jie nustelbė senesniuosius žodžius Laachi (Lachi) ir Bader.

Vėliau didžiausią įtaką padarė prancūzų kalba. Po Trisdešimtmečio karo daugelyje dvarų buvo kalbama prancūziškai, ir net Prūsijos karaliai prancūzų kalbą mokėjo geriau nei vokiečių. Į vokiečių kalbą pateko prancūziški žodžiai Boulevard 'bulvaras', Konfitüre 'uogienė', Trottoir 'šaligatvis' ir daug kitų.

Kai kurie žodžiai gauti iš slavų kalbų (pvz., Grenze 'pasienis, muitinė', Gurke 'agurkas', Pistole 'pistoletas'), jidiš bei rotvelšo (Rotwelsch, vagių slaptakalbė), pavyzdžiui: Kaff 'sąvartynas', Zoff 'problema'. Tačiau šių kalbų įtaka, palyginti su anksčiau minėtosiomis, buvo labai menka.

Įvairiose srityse nemažą įtaką padarė arabų kalba: prekyboje (Magazin 'žurnalas', Tarif 'tarifas', Tara 'tara'), botanikoje (Orange 'apelsinas', Kaffee 'kava', Ingwer 'imbieras'), medicinoje (Elixier 'eliksyras', Balsam 'balzamas'), matematikoje (Algebra, Algorithmus 'algoritmas', Ziffer 'dalis'), chemijoje (alkalisch 'šarminis', Alkohol 'alkoholis') ir astronomijoje (Almanach 'almanachas', Zenit 'zenitas'). Kasdienėje kalboje vartojami arabiški skoliniai Koffer 'lagaminas', Benzin 'benzinas', Limonade 'limonadas'.

Atskirą skolinių grupę sudaro tautinius ir kultūrinius dalykus nusakantys kitų kalbų žodžiai (egzotizmai), pavyzdžiui, iš kinų kalbos pasiskolinta Feng Shui (風水), Mahjong (麻將), Kungfu (功夫), Ketchup (茄汁), Tee (茶), iš japonų – Kamikaze (神風), Ninja (忍者), Aikido (合気道), Origami (折り紙), Karaoke (カラオケ), Tsunami (津波), iš rusų kalbos – Sputnik (спутник), Sowjet (совет), Pogrom (погром), Datsche (дача), Kosaken (казак) ir kt.

Nuo XX a. vidurio vokiečių kalbai didžiausią įtaką daro anglų kalba. Ekspertai šią įtaką dažnai kritikuoja: net esant pakankamai daug vokiškų sinonimų vis tiek vartojamas angliškas žodis.

Prancūzijoje ir Islandijoje taikoma kalbos politika, kuria siekiama rasti atitikmenų angliškiems žodžiams, Vokietijoje nebepalaikoma nuo XX a. vidurio.

Taip pat skaitykite

Vokiečiai Germanų kalbos Vakarų germanų kalbos Vokiečių aukštaičių tarmė

Escetas Gėtės institutas Vokiečių kalbos kaip užsienio kalbos testas Vokiečių kalbos egzaminas DSH

Išnašos

Pastabos

Šaltiniai

Literatūra

• Regeln und Wörterverzeichnis. Überarbeitete Fassung des amtlichen Regelwerks 2004. Rat für deutsche Rechtschreibung, München und Mannheim, Februar 2006 (vokiečių kalbos taisyklės).
• Wolfgang Krischke: Was heißt hier Deutsch? – Kleine Geschichte der deutschen Sprache. C. H. Beck, München 2009. ISBN 978-3-406-59243-0. Allgemeinverständliche Darstellung (vokiečių kalbos istorija).

Nuorodos

Vikisritis: Vokietija

Vikisritis: Kalbos

• Pasiklausyti vokiečių kalbos, per (Deutsche Welle) radijo stotį Archyvuota kopija 2010-12-14 iš Wayback Machine projekto.
• Heinricho Kieperto 1872 m. vokiečių, olandų ir fryzų kalbų paplitimo žemėlapis (šios kalbos nuspalvintos rausva spalva), vokiečių k.
• deu Duomenys apie kodu „deu“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Straipsnis „Vokiečių kalba“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.