Valgomoji morka

Daucus carota var. sativa

Valgomoji morka (Daucus carota var. sativa)

Karalystė:	Augalai ( Plantae)
Skyrius:	Magnolijūnai ( Magnoliophyta)
Klasė:	Magnolijainiai ( Magnoliopsida)
Poklasis:	Erškėčiažiedžiai ( Rosidae)
Šeima:	Salieriniai ( Apiaceae)
Gentis:	Morka ( Daucus)
Rūšis:	Paprastoji morka ( Daucus carota)
Varietetas:	Valgomoji morka (sativa)

Valgomoji morka (Daucus carota var. sativa) – laukinės morkos kultūrinė atmaina.

Išvaizda

Nuo tipinės formos skiriasi stora, mėsinga, oranžinės ar gelsvos spalvos šaknimi. Augalas dvimetis – pirmaisiais metais valgomoji morka auga į skroteles ir šakniavaisius, antraisiais – į stiebus ir žiedynus. Šakniavaisiai iki 30 cm ilgio, sveria iki 200 g (kartais ir daugiau), būdingai oranžinės spalvos (nors įvairuoja nuo baltos iki violetinės). Lapai plunksniškai suskaidyti, iki 20 cm ilgio. Antramečiai stiebai (sėklojai) užauga iki 120 cm aukščio, būna statūs arba išsidraikę. Sukrauna žiedynus (sudėtinius skėčius) iš smulkių baltų, kartais gelsvų, rausvų arba žalsvų žiedelių. Subrandina sausus, dvisėklius vaisius.

Maistinė vertė

Šakniavaisiuose randama iki 2 proc. cukraus, 6,5 proc. kitų angliavandenių, baltymų, taip pat mineralinių medžiagų, kuriose yra karotino, virstančio organizme vitaminu A, taip pat yra B grupės vitaminų bei vitamino C.

Auginimas

Valgomosios morkos geriausiai auga trąšiuose, kalkinguose priesmėliuose, lengvuose priemoliuose arba durpžemiuose. Sėjamos anksti pavasarį, nors yra ir vėlyvesnių veislių. Pagrindiniai kenkėjai – morkinė kandis, morkinė musė, morkinė blakutė, blyškusis pievinis ugniukas; puola netikroji miltligė, fomozė, juodasis puvinys.

Lietuvoje morkos auginamos nuo XVI a.^[1]

Panaudojimas

Tai viena iš plačiausiai ir seniausiai auginamų daržovių: valgomos šviežios, keptos, virtos, troškintos, konservuotos. Tinka sulčių spaudimui, tyrių gamybai. Tiekiamos kaip garnyras drauge su kitomis daržovėmis, verdama morkienė, tinka prie silkės ir kt.

Morkos nuo seno naudojamos ir kaip pašarinės kultūros.